Kartais atrodo, kad jau nieko nauja žmogus neatras, nieko vertinga neiškapstys iš savo senos palėpės. Praeitą savaitę įsitikinau, kad mūsų krašto žmonių skryniose vis dar tūno turtų turtai. Liepos 21 dieną išgirdau negirdėtas istorijas ir prisiminimus, o savo pirštais liečiau seną, seną lietuvišką Motiejaus Valančiaus knygą. Kokiu būdu, kokie keliai mane nuvedė į gaiva kvepiantį neįkainojamą turtą?
Minėtą dieną turėjau progą keliauti Vidugirių kaimo vieškeliais. Žinoma, ne be reikalo ir ne dėl to, kad susipažinčiau su (ne)pažįstamais tėviškės gyventojais. Į Punską atvyko humanitarinių mokslų habilituota daktarė Danguolė Mikulėnienė – Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja ir Lietuvių kalbos instituto tarybos pirmininkė su dialektologėmis dr. Asta Leskauskaite ir Laura Geržotaite. Su kalbininkėmis iš Lietuvos taip pat keliavo Nijolė Birgelienė. Galiu trumpai paminėti, kad tyrėjos šį kraštą lankė jau ne kartą. Jeigu nežinojote, nuolatos tiriama Lenkijos lietuvių kalba, mūsų tarmiška šnekta. Šiemet dialektologės pasiekė Vidugirių kaimą. Kadangi vietovė nėra viena iš mažiausių, teko ir man su jomis vykti į tas sodybas, kuriose gyvena garbingo amžiaus žmonės. Kodėl? Dažniausiai vyriausioji karta yra išlaikiusi senus tarmiškus žodžius, išnykusius jaunųjų lūpose; tai jie, vyresnieji, galvose nešioja senojo lietuviško kaimo prisiminimus; tai jie paragavo karo rykštės, nunešusios ne vieną brangų žmogų į amžinybę. Tai, kas gražiausia, gyvena jų širdyse, miega jų išvargintame veide. Ne taip jau paprasta sužinoti senolių gyvenimo kelius, kai šiandien taip skubame ir skubame… Nekreipiame dėmesio ne tik į silpnesnius – ranka numojame net į tuos, kuriems šeima reiškia daugiau nei troboje dirbančią mamą, laukuose ariantį tėtį, žaidžiantį brolį ir sesę bei linguojančius dziedulius. Dažnai šaipomės iš šeimos atsiminimų, kurie vis dar gyvi vyresniųjų galvose. Kartais pykstame, nenorėdami klausyti pasakojimų apie senus laikus, žmonių neapčiuopiamas gyvenimo vertybes. O kad taip vieną kartą ramiai atsisėdus ir pasiklausius, kiek mūsų dziedulis arba močiutė gyvenime perėjo? O kad taip palikus visą virtualią erdvę ir pažvelgus į tikras seno žmogaus akis? Kartais verta atsigręžti į praeitį, ne tik į dabartį ir jos beprotišką tekėjimą, nepaliekantį laiko susimąstyti.
KAIP SENIAU BUVO GYDOMOS SKAUDANČIOS AUSYS
Taigi tą liepos šiltą pirmadienį kalbos tyrėjos atitraukė mane nuo kompiuterinės kasdienybės ir leido pasimėgauti bendra kelione po kaimą. Užsukome į kelias, tiksliau, į septynias Vidugirių sodybas, kurių gyventojai sutiko priimti mūsų svečius. Gaila, kad ne visi suprato kalbos vertybę, šnektos nykimo problemą, didelį Lietuvių kalbos instituto Vilniuje darbą, todėl kai kurie žmonės nenorėjo pabendrauti su dialektologėmis, pakalbėti apie kasdienybę ar buitį. Na, tiesiog apie gyvenimą. Verta pabrėžti, kad tik Vilniuje saugomi visi tarmių, šnektų ir pašnekčių įrašai, kuriais gali naudotis kiekvienas norintis pasiklausyti žmonių pasakojimų arba kalbėjimo bruožų. Štai pati iš jų studijų metu mokiausi – bandžiau atpažinti tarmes, atskirti vieną nuo kitos ir t. t. Atsimenu dialektologijos paskaitas, kurias mums skaitė D. Mikulėnienė, ne vieną jos ištartą keistai skambantį žodį. Būtent ši profesorė paskatino mus daryti vyresniojo amžiaus žmonių įrašus, kurie turi neįkainojamą vertę.
Bendros kelionės po mano kaimą metu sužinojau ir pamačiau dar daugiau. Ką išgirdau – viskas nukeliavo į Vilnių, o ką mačiau ir savo rankose laikiau, turiu čia ir dabar. Tai Motiejaus Valančiaus „Wartaj dangaus arba Rima-Katalikiszkas Mokslas su istorijomis“, išleista „Wilniuje 1986 metusi, Kowos 3. dienoje“. Štai noriu su visais pasidžiaugti tyrimų radiniu – XIX amžiaus antrojoje pusėje išleista žemaičių vyskupo knygele. Sudėtinga pasakyti, kiek metų gulėjo Kastanto Vaznelio knygų lentynoje, bet svarbiausia yra tai, kad ji išliko iki šių dienų. Šią knygutę K. Vaznelis ne kartą imdavo į rankas ir skaitydavo, nes kaip pats sakė, ten yra ne tik tai, ką turėtų žinoti katalikas, bet ir tai, iš ko būtų galima pasimokyti, nusišypsoti kitiems.
KAIP M. VALANČIUS IŠGYDYDAVO SKAUDANČIĄ GALVĄ
Galiu trumpai priminti, kad M. Valančius buvo didis blaivininkas, todėl šioje knygoje taip pat rašoma apie „arielkos“ kenksmingumą žmogui – kūnui ir protui, bei šeimai. Norėčiau su jumis pasidalinti knygelėje užrašytais sveikatos patarimais, kaip gydyti tam tikras ligas. Galbūt yra juose tiesos, bet tai gali pasakyti tik gydytojas. M. Valančiaus medicinos žinios leidžia mums pajusti skaitymo malonumą, stebėtis gydymo būdu arba nusišypsoti nesunormintos kalbos laikų tekstams. Kalbant apie knygos skyrius, kuriuose pateikiami patarimai, kaip gydyti ligas, būtina paminėti, kad jų spausdinimo data nesutampa su knygos pradžioje pateikta data. Čia užrašyti 1857-ieji metai. (Be to, skiriasi knygos autoriaus vardas ir pavardė. Ankstesnio leidimo tekste vietoj „Motiejus Wolonczauskis“ rašoma „Mathias Wołonczewski“.) Kodėl skiriasi datos? Juk spausdinta dar prieš spaudos draudimo laikotarpį. Galbūt norėtą sukauptas žinias sudėti į vieną knygelę? Reikėtų klausti istorikų…
Taigi dalinuosi su Jumis „Trumpuose pamokymuose“ rašoma „Ape uźłajkima sweikatos ant iłgo giwenimo ir dawimo pagałbos ligose, jej niera arti daktarto“. Remiantis M. Valančiaus pastebėjimais, tuo metu buvo būtina rašyti apie žmogų kankinančias ligas, nes nežinojimas ir neteisingas gydymasis galėdavo privesti iki mirties. Kadangi tai vienas įdomiausių knygelės skyrių, pateikiu įvairių skausmų XIX a. gydymo metodus.
KAIP SENAIS LAIKAIS BUVO GYDOMA VIENA PAVOJINGIAUSIŲ TO METO LIGŲ – PLAUČIŲ UŽDEGIMAS
M. Valančius yra parašęs nemažai patarimų ir pamokymų, kurių būtinai reikėjo XIX a. vidurio vargstantiems lietuviams. Juk ne visada stebuklus darančios kaimo bobutės įstengdavo išgydyti skausmuose skęstantį žmogų. Džiugu, kad mūsų krašte galima rasti išsaugotas senas knygas ir perduoti senąsias knygas saugančioms institucijoms Vilniuje. Kodėl? Ne kiekviena karta supranta praeities vertę, knygų svarbą, todėl jas suplėšo rankos, praryja namų židiniai, o ten – Vilniuje, jos bus saugomos nuo viską ardančio laiko. Todėl visus paskatinčiau pasidomėti senomis, dulkėse paskendusiomis knygomis, nes galbūt nežinome, kokia Lietuvos praeitis slepiasi jų puslapiuose…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl