Žvelgiant istoriškai, rašytojai lietuvių kalbai davė labai daug. Jie buvo ne tik grožinių kūrinių, bet ir meninės kalbos kūrėjai ir puoselėtojai, maitinę ją savo gimtosios tarmės ir tautosakos ištekliais, ieškoję naujų raiškos būdų.
Apie dabartinį rašytojo santykį su kalba, nuomonę apie kalbininkų veiklą, lietuvių kalbos išteklius, naujažodžių kūrimą ir kitus dalykus kalbamės su poezijos amato meistru Donaldu Kajoku.
Skaitydamas naujausią Jūsų poezijos knygą „Kurčiam asiliukui“ (kuri ką tik paskelbta kūrybiškiausia 2011 m. knyga) ir klausydamasis neformalių pamąstymų per Druskininkų poetinį rudenį pastebėjau, kad kiekvienas žodis Jums turi būti pagrįstas, švarus, pamatuotas, o svarbiausia — prieš pavartodamas, stengiatės įsigilinti į jo reikšmę (-es). Neretai sakoma, jog kalbos grynumas, paprastumas yra menininko brandos požymis. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Koks Jūsų santykis su kalba, kaip jis formavosi?
Augau aplinkoje, kur kalba buvo tiesiog kalba, niekas į ją nekreipė dėmesio. Tiktai kai pradėjau šį tą rašinėti, kalba iškilo ir kaip fenomenas, ir kaip tam tikra problema. Dar vėliau pastebėjau, kad poezijoje, net ir jaunystėje, beveik nedariau nei gramatinių, nei sakinio klaidų, tam tikroje sąmonės būsenoje (galima vadinti ją sukauptimi, azartu, įkvėpimu – nesvarbu) viskas vyko tarsi automatiškai, nesigilinant į atskiro žodžio reikšmes. Tačiau, pabandęs suktelti į prozos struktūras, pasibaisėjau – nemoku lietuvių kalbos!
Jos teorijos aš ir dabar nemoku, visas mano „mokslas“ – praktika ir intuityvus kalbos jausmas.
Kalbos paprastumas, švarumas, tikslumas – taip, manau, tai ne tik menininko, bet ir kiekvieno žmogaus brandos požymiai. Kadaise buvau sugalvojęs netgi tokią apibrėžtį: geras stilius – tiksliai ir kuo aiškiau perteikti reikiamą informaciją (ir meninę), vartojant kuo mažesnį kiekį ženklų. Kas be ko, mus supa ir sudėtingi reiškiniai, bet jeigu juos dar ir aprašinėsi kuo sudėtingiau, vadinasi, sudėtingumą pakelsi kvadratu – ne tik tu, bet ir pats velnias tuose brūzgynuose sprandą nusilauš! O kai prieš akis išnyra tai, ko bemaž išvis neįmanoma apsakyti ar aprašyti, dažniausiai tau padėti geba tik itin paprasti žodžiai.
Būna, be abejo, kad tekstas pareikalauja ir sudėtingesnių konstrukcijų, tačiau ir tuomet bandau braukti žodį po žodžio, kol pajuntu: va šitą išbraukus, informacija išsiklaipys, energetika ims silpti. Vadinasi, reikia palikti, nors ir kirba kipšiukas – dar ne tai, galima paprasčiau, skaidriau… Bet paprasčiau tuo metu nesugebi. Tenka šį tą aukoti, pasijusti „nebrandžiu“.
Gal ir ačiū Dievui.
Viename pokalbyje sakėte, kad kalba esti dvikryptė: „Visišką kvailį, tą, kurį valdo vien neišmanymas, ji nuves tenai, kur jam nuolat bus blogai, visur jis jausis kaip pragare. Tą, kuris gerbia kalbą, bet kartu nepasiduoda trumpalaikėms jos vilionėms, įžvelgia ir jos kerų nuodą, kalba irgi pradeda gerbti.“ Kaip Jūs ugdėtės pagarbą kalbai?
Kalba dvikryptė todėl, kad ji ir labai išmintinga, ir sykiu slepianti savyje daug pinklių, alogikos vilkduobių, o ir kitokių žarijų duobių. Tuos, kurie pastebi ar net žavisi vien išoriniu kalbos apvalkalėliu, ji būtinai apkvailins, jos paviršinio grožio, kaip ir moters ar vyro, kerai visuomet turi ir slapto nuodo geluonį. Kalbos gelmė, žodžio semantika, kurią inspiruoja ne tik aktualioji, bet ir istorinė atmintis ar net fonetika, mantriškoji prigimtis – štai kas iš tiesų žavu! Ne tik fasadas, bet ir sunkiai pasiekiami kalbos užkaboriai – visuma! Būtent ji kelia pagarbą, pagarba gimdo nuostabą, nuostaba – džiaugsmą.
Pradėjęs domėtis poezija, bandžiau pažadinti užmusėjusį savo kalbos jausmą, gal klausą. Intuityviai jutau, ji yra ten, balažin kur snūduriuoja… Kalbos jausmas poetui labai svarbus, be jo – nė iš vietos. Tuomet kalba kuriam laikui tapo net, paskui atėjo metas, kai ji virto tik, bet geriausia, manau, kai ji yra tiesiog kalba, be vaikėziškų vertinimų. Kaip žiema, vasara, šuva ar lašas, tekštelėjęs ant nosies galiuko. Tokia pat paprasta, ir tokia pat nesuvokiama.
Viktorija Daujotytė yra rašiusi, kad modifikuoti žodžio semantiką galima tik turint „absoliučią žodžio klausą“. Ką patartumėte jaunam žmogui, kurio ausyse renkasi žargono, slengo, kitų kalbos įtakų prisisiurbusi siera. Kokiu būdu ją išplauti?
Pirmiausia kiekvienas turime prisiminti: kaip žmogus kalba (žodynas, sakinio konstrukcija, intonavimas etc.), taip jis ir gyvena. Tiksliau – tokios yra ir jo vidinės, gelmiškosios struktūros. Kalba jas išduoda. Kitaip sakant, ji yra vidinės ligos ar sveikatos diagnostika. Itin prasta, skurdi šnekta – ženklas, kad žmogui metas dėl kažko labai susirūpinti. Ir vargu ar čia kalta kokia nuolat mus supanti kalbos „siera“, priežastys gilesnės. Jas ir reikia šalinti.
Kai šitai suvokiama, tuomet įmanomos ir papildomos „ausų praplovimo“ priemonės. Viena jų – skaityti gerą poeziją. Tiek dabartinę, tiek klasiką. Prasiskverbti pro kalbos „dizainą“ (epochos slengas, techniniai ar mados atnešti naujažodžiai, tam tikrų sluoksnių žargonas etc.) ir išvysti, pajusti, kad kalba kisdama nė kiek nekinta. Bet sykiu ir nekisdama kinta – kas mirksnį. Trumpai tariant, atverti vis naujus jos klodus, atspalvius, kurių, tiesą sakant, turbūt yra nesuskaičiuojama aibė.
Visuomenėje neretai jaučiamas nepasitenkinimas kalbininkų veikla, jų darbais, noras išsaugoti globalizacijos, tarptautinių žodžių, informacinių technologijų ir kitokių pavojų apsuptą kalbą. Kokia Jūsų pozicija? Galbūt priekaištai atsiranda iš besaikio polėkio būti laisvam, nesuvaržytam? Ko pritrūksta lietuvių kalbos priežiūros politikai.
Kalba yra tarsi gaivalinga upė, bandanti išsiveržti iš savo krantų. Kalbininkų, o ir kalbą sergstinčių institucijų pareiga nevaržyti to gaivalo, tačiau ten, kur būtina, operatyviai sutvirtinti krantus. Turime tikrai talentingų kalbininkų, tačiau kalbos priežiūros politikai kartais, regis, pritrūksta lankstumo, greito ir profesionalaus reagavimo, proporcijų pojūčio. Kai kuriems svetimiems žodžiams įmanoma rasti puikius atitikmenis, nesibaiminant, jog jie neprigis, bet jeigu kokiam tarptautiniam žodžiui ar reiškiniui, susirgę tam tikra logofobijos forma, užtversime kelią, jis vis tiek prasiverš, žmonių bus vartojamas, nors ir „kontrabandiškai“, kol galų gale legalizuosis… Tai kam tų beprasmiškų judesių? Kalba gyvas organizmas, ji privalo atsinaujinti, reaguoti į epochos iššūkius, modernizuotis. Būtina sveiką konservatyvumą derinti su neišvengiamais proveržių blyksniais. Bet taip, kad nebūtų pažeista kalbos, o tuo pačiu ir mūsų, ja kalbančiųjų, šerdis, savastis, pati esmė. Štai čia ir yra kalbininkų bei kalbos prižiūrėtojų meistrystė, talentas nujausti, laiku įspėti, kam uždegti žalią šviesą, o kam raudoną.
Tačiau kad šios pastangos būtų sėkmingos, būtina kur kas didesnė valdžios struktūrų parama. Va čia ar tik nebus gal net rimtesnė problema?
Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžių reikšmės neretai grindžiamos lyrikos pavyzdžiais. Kiek šiandien, Jūsų nuomone, prie žodyno dirbantys žmonės turėtų skirti dėmesio poezijai? Ar poetas turi galią įteigti naują žodį, naują prasmę visuomenei — būti naujažodžių kūrėju?
Poetas turi gabumų kurti naujažodžius (jeigu jam jų reikia). Kartais labai įdomius, gal net naudingus, galinčius pasitarnauti ir bendrinei kalbai. Bet vis mažiau turi galios „įteigti naują žodį, naują prasmę visuomenei“. Kita vertus, dabartinėje poezijoje esama visko, joje atsiranda žodžių, kurie reiškia tik patys save, ne tai, ką turėjo galvoje jų kūrėjai.
Dėl lyrikos pavyzdžių. Pradiniuose bet kokios tautos raštijos, literatūros etapuose paprastai dominuoja lyrika, todėl žodynams ji yra puikus pavyzdžių lobynas. Vėliau tokiu lobynu gali tapti ir proza ar net iškilių vertėjų, turinčių puikų kalbos jausmą, sukurti naujadarai ar idiomos. Tarkim, kalbos požiūriu man kartais įdomesni filosofijos klasikų ar dabartinių autorių talentingi vertimai nei gramatiškai sterilūs ne itin gabios prozos kūriniai.
Šiuolaikinėje kultūrinėje spaudoje, rodos, išnyko vidinė cenzūra — keiksmažodžiai, šokiruojančios ir įžeidžios frazės tapo jos dalimi. Kaip vertinate šį „išlaisvėjimą“? Ar turėtų egzistuoti vienokia ar kitokia etinė kultūros leidinių redakcijos pozicija? Ar ji taikoma rengiant „Nemuną“ ?
Čia vėl – pageidautina, kad kalba būtų gyva, ne muziejinė, atitinkanti savo epochą. Bet itin svarbu jausti proporcijas, saiką. Laiku ir vietoje pavartotas stipresnis žodelis, netgi necenzūrinis, gali nuspalvinti tekstą reikiamu atspalviu. Bet kai tai daro elementarus nevėkšla ir vadina tai saviraiškos (ar spaudos!) laisve, tuomet tie leidiniai sykiais ir užteršiami.
Kita vertus, jei ne kultūrinėje spaudoje, tai kur mes privalome puoselėti kalbos kultūrą? Gi yra daug priemonių, leidžiančių tą pačia emociją, energiją, netgi smūgį, kurį neva perteikia šokiruojančios ar įžeidžios frazės, pateikti ir skoningai, kūrybiškai, tačiau neprarandant tos jėgos ar nervo. Bet tai jau, kaip sakoma, „ne kiekvienam pabažnam“, reikia ieškoti, dirbti prie sakinio, jausti kalbos niuansus, ne leptelti, kas ant liežuvio galo. Paprasčiau, aišku, leptelti. Tuomet leidinių etinė pozicija tampa itin svarbi. „Nemune“, manau, toji pozicija yra gana griežta, bet ir pakankamai demokratiška, be kalbinio davatkizmo užmačių.
O vidinės cenzūros funkciją turi atlikti sąžinė, vidinis žmogaus kamertonas.
Dabar net kultūrinėje spaudoje toji funkcija sykiais patikima rinkos vadybininko ar neva modernaus / postmodernaus nepraustaburnio kaukei.
Kalbininkas Pranas Kniūkšta knygoje „Rašytojas ir žodis“, kurioje nagrinėjama rašytojų kalba, jos kultūra, stilius, meninio įprasminimo pagrįstumas, be pagyrų kai kuriems rašytojams, buvo susirūpinęs literatūros ateitimi: „Darosi neramu, kad grožinė literatūra, užuot ugdžiusi kalbą, neimtų jos žaloti“. Ar ši grėsmė šiandien aktuali?
Truputį gal ir aktuali. Gabių, literatūrai pasišventusių rašytojų knygos visuomet yra ir kalbos centre, ir paribiuose, jos nežaloja kalbos, ugdo ją, nors tiksliau gal derėtų sakyti – ir pačios yra ugdomos kalbos. Poveikis abipusis. Nes talentas, anot Vaižganto, ir iš bezdalo gali nuvyti virvę.
Tačiau yra ir tokių autorių, kurie dirba rinkai, kišenei, akimirksnio populiarumui, jiems nesvarbu, ką ir kaip rašyti, svarbu, kad jų „produktą“ pirktų, kad jis puikuotųsi topų viršūnėse. Kartais ir to nereikia, užtenka tiesiog jaustis išleidusiam knygą… Nežinau ar tai rašytojai, nors gal ir turi Rašytojų sąjungos bilietus. Būtent tokie rašytojautojai ir leidyklėlės, neįperkančios profesionalių, kalbą išmanančių ir mylinčių redaktorių, iš tiesų gali žaloti kalbą. Jau ir žaloja.
Istorijai judant į priekį, praeities paraštėse lieka ne tik nebenaudojami daiktai, bet ir jų įvardijimai. Ar rašant nekyla noras prikelti numirusį, nebevartojamą žodį?
Kartais norisi, bet labai retai. Žiūrint, apie ką rašai, kokia epocha, kokia spalva dominuoja, kokios intonacijos reikalauja tekstas. Tiesiog dėl atspalvių, niuansų.
Bet čia, kaip ir visur, būtinas saiko pojūtis. Ironišką šypsnį kelia prikeltas numiręs žodis, pavartotas ne vietoje, nors teksto autoriui atrodo – štai kokį stebuklą parodžiau! Ogi jokio. Tiesiog prastą skonį, emocijų kičą..
Toks kalbos manierizmas toli nuo tikros literatūros gerų manierų.
Jūsų kūrybai būdinga tikslios, tvirtais ryšiais surištos metaforos. Ar kartais nenutinka, kad rašydamas eilėraštį pagalvojate, jog taip jau pats rašėte, o be abejo, jau ir Antikoje kas nors pavartojo? Ar Jums, pripažintam poetui, nekyla bent nedidelė baimė kartotis.
Kol kas nekyla. Nes apie tai negalvoju. Jei rašai kone netekęs amo, su nuostaba, jokios baimės kartotis. O jei būtų ir taip – irgi jokios baimės.
Kai rašai stebėdamasis, tiesiog rašai, net nenutuoki, kad vartoji metaforas, juoba „tikslias, tvirtais ryšiais surištas“.
Kita vertus, puikiai žinau: jeigu mano (ar kieno kito) eilėraštį ištiesinsi iki vien logiškai suvoktos idėjos, tai panaši idėja, mintis, be abejo, buvo ištarta ir mano paties, ir Antikos žmonių, o dar ir Adomo bei Ievos pašnekesiuose. Bet pasaulis būva, plyti, vystosi ne pagal ištiesintas idėjas, todėl ir poezija nėra idėjos. Pirmiausia tai energija, ypatinga būsena, aplinkos ir sąmonės vibracijos etc. O šių, jeigu tavo siela rašymo momentu yra atvira, netekusi žado, dviejų vienodų nėra ir negali būti. Jeigu didžioji nuostaba dingsta, tuomet taip – veikiausiai jau kartoji ir kartojiesi.
Kitaip sakant, kaip gyvenimą gyveni, taip ir rašai. Jei gyveni savo gyvenimą, tai kito tokio niekur nėra ir nebuvo. Niekas nepakartos nei jo, nei žodinės raiškos to pasaulio, kuris matomas, girdimas, patiriamas tik iš tavo taško. Veriasi nauji ir nauji peizažai, juose, anot F. Pessoa, niekas nesikartoja, nes viskas yra tikra.
Žiauriai tikra, žiauriai nesikartoja.
O ir kaip galėtų?
Lietuvių kalbos žodyne pateikiama apie pusę milijono žodžių, o štai statistiškai žmogus jų vartoja apytikriai 500 kartų mažiau. Kam tiek daug žodžių? Galbūt… literatūrai? Jūsų kūryboje išties neretai pasitaiko rečiau vartojamų žodžių (žemavietė, žibelė, atloštaragis, vasnoti, dirsė, peslis, sugurti, vograuti ir kt.). Galbūt tenka žodžių ieškoti žodyne (kūrybai, tikslinantis reikšmę).
Kartais tenka, bet irgi labai retai. Paprastai tą ypatingos sukaupties valandėlę žodžiai ateina patys ir gana tikslūs. Būna – žodis teisingas, bet jauti, kad eilėraštis ar kitas tekstas reikalauja truputuką kito gausmo, niuansėlio, gal niekam, išskyrus autorių, nepastebimo virptelėjimo, – tuomet ir kreipiesi į kokį žodyną. Nebūtinai net į lietuvių, nutinka ir taip: žinai kitos kalbos žodį, kuris atitinka visus tavo reikalavimus, o lietuviškas atitikmuo ima ir „užkrenta“… Žvilgt – ogi jis glaudžias visai kitos kalbos žodžių apsuptyje.
O žodžių lobynas – nemanau, kad jis skirtas literatūrai. Tiksliau – literatūra gali juo naudotis, tačiau ne išskirtinėmis teisėmis. Suprantu jūsų šypsningą ironiją, slypinčią šiame klausime, tad ir pats šyptelsiu: manyti, kad pusė milijonų žodžių laukia, kada bus pakviesti į literatūrą, tai kone tas pat, kas rimtu veidu tvirtinti – atseit žemės įsčiose tyvuliuojanti nafta tik ir laukia, kad būtų žmogaus išsiurbta. Aha, tam ji ir buvo sukurta, tai tiesiog žydroji naftos svajonė!
Lygiai tokia pat, kaip ir daugelio mūsų žodžių, kurie, esu tikras, nemirktels nė viename literatūros kūrinyje.
Klausimas pokalbio (bet ne kalbos!?) pabaigai: ar yra pagrindo manyti, kad lietuvių kalba išnyks, o ateityje galbūt pasaulyje egzistuos tik viena, bendra visai žmonijai kalba? Kaip įsivaizduotumėte tokį pasaulį, jo struktūrą, kultūros, literatūros esatį?
Kodėl – pasaulyje, laiko slinktyje viskas įmanoma. Realiausia įmanomybė: lietuvių kalba išnyks, bet pasaulyje egzistuos daug įvairių kalbų, viena jų ar kelios bus „lyderės“, „tarptautinės“ (kaip ir dabar kad yra). Kur kas mažiau tikėtina, jog pasaulyje egzistuos tik viena kalba, nebent po kokios superglobalinės katastrofos arba po nenuspėjamo kiekio metų evoliucinio vystymosi. Mūsų akimis žiūrit, toks pasaulis atrodytų skurdžiai, bet jeigu taip ir nutiktų, tai tuomet būtų tik kitaip, ir tiek. O to ir tokio – pokatastrofinio – pasaulio žmonėms po kelių generacijų pasaulis įgytų visai natūralią spalvą, dermę, jiems jis galbūt ir neatrodytų skurdus, vadinasi, toks ir nebūtų. Iš kur mes žinome, kas ir kaip buvo, tarkim, Atlantidoje, kiek ir kokiomis kalbomis joje kalbėta, kokios buvo tų žmonių dainos ar literatūra?
Tiesiog – „kaip širdyje, taip ir ant žemės“.
Kalbėjosi Saulius Vasiliauskas,
Lietuvių kalbos institutas
