Juozas Šikšnelis – rašytojas, dramaturgas, skulptorius. Kilęs iš Švendubrės (netoli Druskininkų), dabar savo gyvenimą susiejęs su Klaipėda. Vadovauja Klaipėdos I. Simonaitytės viešajai bibliotekai. Yra išleidęs nemažai knygų, surengęs keliasdešimt parodų. Jo kūriniai buvo versti į rusų, lenkų ir anglų kalbas.
J. Šikšnelio gurinių romaną „Kryžiau žalio medžio“ išleido „Vagos“ leidykla 2000 m. Už jį rašytojas pelnė I. Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas.
2011 m. Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė šio romano vertimas į lenkų kalbą. Vertė Agnieszka Rembiałkowska. Redagavo Mirijana Kozak ir Łucja Matusiak. Rėmėja Lietuvos Respublikos ambasada Varšuvoje.
Tai ne pirmas J. Šikšnelio kūrinys, pasirodęs lenkų kalba. 2006 m. išleistas jo novelių rinkinys „Samotność“ („Vienatvė“). Noveles į lenkų kalbą vertė Varšuvos universiteto baltistikos studentai, vadovaujami dėstytojos dr. Mirijanos Kozak.
2012 m. gegužės 24 d. įvyko knygos „Krzyżu z drzewa zielonego“ pristatymas Varšuvos universitete. Jį surengė VU Baltistikos skyrius ir Lietuvos Respublikos ambasada. Garbingiausias renginio svečias buvo romano „Kryžiau žalio medžio“ autorius, rašytojas Juozas Šikšnelis.
Po renginio svečias mielai sutiko atsakyti į baltų filologijos studentų klausimus.
Kviečiame pasiskaityti šį interviu.
Kuo norėjote tapti vaikystėje? Kada supratote, kad būsite rašytoju?
Nežinau, kuo norėjau būti vaikystėje, bet vėliau, baigdamas mokyklą, panorau tapti archyvaru. Tokia specialybė tuomet buvo tik Leningrado universitete, todėl vengdamas nežinios, pasirinkau giminingas bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete. Tapti rašytoju niekuomet negalvojau, ir dabar nesijaučiu esąs rašytojas.
Iš kur ir kada atsirado slapyvardis Raidas Dubrė?
Atsirado berods 1995 m., parašius pirmąjį kriminalinį romaną „Pyro pergalė“. Tuomet kriminalinė situacija šalyje buvo įtempta, o romane nesunku buvo įžvelgti herojų prototipus. Sumaniau leisti knygą slapyvardžiu, kuris yra darinys iš mano tėviškės Švendubrės – Dubrė ir šalia esančio Raigardo – Raidas. Daug kas „kaltina“ pasirinkus prancūzišką slapyvardį. Jis tik skamba prancūziškai, bet aš tokių pretenzijų neturėjau.
Jūsų didžiausia baimė?
Neturiu nei didžiausių, nei mažiausių baimių, nors nesu drąsuolis.
Esate skulptorius, rašytojas, bibliotekos direktorius. Kaip nuo viso to pailsite? Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai?
Išvardinote ne visus užsiėmimus. Dar esu Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos valdybos pirmininkas ir panašiai. Nesiilsiu, nes paroje trūksta valandų.
Pomėgiai – skaityti tik labai geras knygas, žiūrėti tik labai gerus filmus, vasarą triūsti savo sodyboje jau minėtame Švendubrės kaime, kuris yra gražiausias pasaulyje.
Kiek metų dirbate bibliotekoje?
Bibliotekoje dirbu nuo 1973-iųjų, taigi greitai bus keturiasdešimt metų. Darbą myliu, todėl taip ilgai ir dirbu.
Menas lydi Jus kiekviename žingsnyje, tiek literatūroje, tiek skulptūroje. Ko Jūsų gyvenime daugiau: literatūros ar skulptūros? Ar galima tai atskirti? Ar galite įsivaizduoti savo gyvenimą be meno?
Galiu gyventi be meno, tik tada gyvenimas prarastų spalvas. Ko daugiau? Viskas gyvenime turi formą – skulptūra, viskas gyvenime turi siužetą – literatūra. Priklauso nuo požiūrio. Literatūra yra pusrytinė duonos riekė, o skulptūra slypi debesyje, kurį išvysti ryte pakėlęs akis į dangų.
2011 m. buvote nominuotas „Meniškos sielos“ apdovanojimui. Kaip manote, ar rašymas yra menas?
O taip, buvau nominuotas. Ir iki tol buvau daug kartų nominuotas, nežinau, kodėl, niekas neaiškino motyvų. Siela negali būti meniška arba nemeniška, nes dažniau reikia būti pragmatiku, praktiku, ekonomistu, jei nenori privesti prie bankroto bibliotekos, kuriai vadovauji. Tam tikra sielos dalis gali būti meniška, nes esu įsitikinęs, kad būtent meniškos sielos gali papuošti mūsų gyvenimą.
(Bus daugiau)
Joanna Bożeńska, Aneta Grabovskaja, Alicja Jankowska, Diana Stackevič, punskas.pl