Rašytoją Juozą Šikšnelį kalbina: Joanna Bożeńska, Aneta Grabovskaja, Alicja Jankowska, Diana Stackevič.
Mūzos neturiu, tikriausiai laiku jos nepamaitinau, nusigręžė, susirado kitą, dosnesnį rašytoją… O rašyti niekas neskatina, tiesiog retsykiais imu ir ką nors parašau.
Gal atsimenate, kada pradėjote rašyti ir kas tai buvo?
Rašyti pradėjau pirmoje klasėje 1956 m. Tai buvo dailyraštis. Rašiau siaubingai, su klaidomis, gaudavau blogus pažymius.
Ar rašymas Jums yra profesija, ar pomėgis?
Mano profesija – bibliotekininkas, ji mane maitina. Rašymas nemaitina, tik dažniausiai sukelia galvos skausmą, vadinasi, tai pomėgis.
Gal turite kokią mėgstamą vietą, kur dažniausiai ir mieliausiai rašote?
Mėgstama vieta yra prie kompiuterio. Ranka rašau mažai, dažniausiai įvairias pastabas, kurios atsiranda sąmonės ekrane, tarkime, antrą valandą nakties. Smagu rašyti Švendubrėje, savo tėviškėje.
Ar rašantis žmogus privalo turėti lakią vaizduotę?
Be abejo, rašytojui reikalinga laki vaizduotė, kad nekartotum banalių dalykų, nesinaudotum klišėmis, kad pabandytum atitrūkti nuo kasdienybės, pakilti virš realybės.
Ar kiekvienas žmogus gali rašyti, būti rašytoju?
Tikriausiai kiekvienas, bet vienas rašytoju tampa greičiau, o kitas – visą gyvenimą rašydamas, išleidęs krūvas knygų, taip ir netampa rašytoju.
Koks turi būti rašytojas? Gal turite savo idealą?
Rašytojas turi rašyti knygas, kurias žmonės skaitytų. Idealo neturiu, nes skaitydamas knygas, niekada netrokštu susipažinti su jų autoriumi. Tiek, kiek perskaitau tose knygose, man per akis žinių apie rašytoją. Esu įsitikinęs, kad viską, ką jis norėjo pasakyti, pasakė knygoje. Daugiau neturi ką pridurti… O jei ką pasiliko, vadinasi, knyga prasta. Niekada netapatinau knygos su autoriumi. Man dažnai sako: skaičiau tavo knygą, neatsikratydamas minties, kad tu ją parašei. Nemėgstu tokių skaitytojų, todėl tiesiai sakau: neskaityk mano knygų, nes visą laiką mano vaizdas tave persekios.
Iš kur rašytojas gali semtis naujų idėjų?
Naujų idėjų rašytojas gali rasti pačiose netikėčiausiose vietose: gatvėje, kavinėje, autobuse, konferencijoje, kasdieniame bendravime, nemigo naktyje… Žodžiu, visur, jeigu rašytojas stebi, analizuoja, kuria situacijas, yra imlus, o ne apkiautęs, nesimaudo neblėstančios šlovės spinduliuose ir lyg narcizas nesitraukia nuo veidrodžio, neatsižavėdamas savimi.
Vienas knygas pasirašinėjate savo pavarde, kitas slapyvardžiu. Nuo ko tai priklauso?
Tik kriminalus pasirašinėjau Raidu Dubre, kitus romanus – savo pavarde.
Kas Jus inspiruoja rašyti?
Apsėdimas. Kito atsakymo neturiu. Juk rašymas be galo sunkus, nedėkingas darbas, kuris neatneša nei turtų, nei šlovės, nei pasitenkinimo. Bet žmonės rašo. Kodėl? Todėl, kad juos apsėda ir pasmerkia tokiam nedėkingam užsiėmimui.
Ar kūriniuose kartais aprašote epizodus iš savo gyvenimo?
Gyvenimas yra margesnis už genį, todėl jį aprašinėti ir sunku, ir lengva. Gal tiksliau būtų teigti, jog taip, kartais kūriniuose naudojausi savo gyvenimo epizodais, nes patirtis, kokia bebūtų – saldi ar karti, pateikiama iš pirmų lūpų, nesumeluojant jos skonio.
Kas Jus įkvepia rašymui? Kaip Jūs pralaužiate minčių tuštumą?
Labai įdomiai suformuluotas klausimas. Minčių tuštuma. Ak, norėtųsi kartais pajusti ant pečių tuščią galvą! Deja, dažniausiai ji vos pakeliama nuo minčių, tik prašom negalvoti, kad ten jos visos genialios. Anaiptol, ten pasitaiko visko. O kas įkvepia rašymui? Ne taip paprasta atsakyti į tokį klausimą. Kas įkvepia meilei? Kažkur, dažniausiai sąmonės ar pasąmonės gelmėse, kartais akių tinklainėje, glūdi koks nors įdomus faktas, posakis, vaizdas. Dažniausiai jis skiriasi nuo to, kas įprasta, ką žinojai, ką supratai. Ilgainiui jis vis išplaukia atminties ekrane dirgindamas, kol apauga žodžiais. Taip imi rašyti.
(Bus daugiau)
Joanna Bożeńska, Aneta Grabovskaja, Alicja Jankowska, Diana Stackevič. punskas.pl
Juozo Šikšnelio knygą išleido Punsko „Aušros“ leidykla.
Interviu darytas Varšuvoje, per jo knygos pristatymą, kurį organizavo Lietuvos ambasada.
nesupratau ka sis straipsnis turi bendro su seinu-punsko krasto lietuviais