Neseniai akis užkliudė trumpas pasakojimas apie dangų ir pragarą. Paaiškėjo, kad anksčiau jį buvau skaičiusi. Pasitobulinau vertimo įgūdžius ir štai kas išėjo.
Vieną dieną pas Hakuiną – dvasinį mokytoją, atėjo nepažįstamas samurajus ir paklausė:
– Ar dangus ir pragaras tikrai egzistuoja? Jei taip, tai kur yra jų vartai?
Hakuinas įdėmiai pažvelgė į įkyruolį ir paklausė:
– O kas tu per vienas, kad užduodi man tokius klausimus?
– Esu samurajus, geriausias iš geriausių.
– Tu – samurajus? Labiau primeni elgetą, – pasityčiojo dvasinis mokytojas.
Samurajus paraudo iš pykčio. Išsitraukė savo kardą…
– Ei, tu netgi turi kardą? Bet tikriausiai esi per mažai miklus, kad nukirstum man galvą…
Karys, išmuštas iš pusiausvyros, iškėlė ginklą, norėdamas įrodyti, kad tasai nusišneka.
Tada Hakuinas tyliai pasakė:
– Čia atsidaro pragaro vartai.
Samurajus, nustebintas to, kad mokytojas išliko ramus, įsidėjo kardą į dėklą.
– Čia atsidaro dangaus vartai, – pasakė.
Šis pasakojimas patvirtina, jog dangų ir pragarą skiria tik vienas žingsnis. Kad atsidurtum velniškai karštoje vietoje, užtenka ne taip pakrypti. Niekas nenori degti pragaro liepsnose.
Nepamirškime, kad ir dangų, ir pragarą galima susikurti čia, žemėje. Iš patirties turėtume žinoti, jog nereikia kitų laikyti kvailiais, o savęs – suvalgiusiu pasaulio protus. Kodėl? Greitai viskas gali atsigręžti prieš mus. Vieną minutę esame danguje, o kitą tas dangus gali mums nukristi tiesiai ant galvos.
O ar žinojote, koks didžiausias velnio laimėjimas? Tas, kad jam pavyko įtikinti žmones, jog jis neegzistuoja.
Birutė Sendaitė, punskas.pl