Jurgis Adukauskas pasakoja

Gimiau 1930 m. Mano tėvas Vincas Adukauskas, o mama Magdalena Černelytė iš Būdos. Ji gimus Akatnykų dvare. Senelis Jokūbas Adukauskas iš Bubelių buvo kilęs. Jo žmona, mano močiutė – tai Ona Trakelytė. Vaikai: Vincas (žuvo Lietuvoje), Veronika, Albinas, Ona, Jonas, Pranas, Jurgis. Trys mirė maži: Antanukas, Juozukas ir Magdutė. Jie ir mano tėvas palaidoti Paliūnų kaimo kapinaitėse.

Per karą mano mamą paėmė į Vokietiją darbams. Ir jos sesuo Ona buvo sykiu prirašyta, bet ji nuo išvežimo pabėgo į Lietuvą. Tai buvau 13-os metų, kai išmokau darbuotis virtuvėje – skutau bulves, tarkavau jas ir kepiau blynus. Mamą po kiek laiko paleido, nes sakė, kad nemoka kitaip šnekėt kaip tik lietuviškai. Išmokau siūti, tai siuvau savo šeimynai, nes tada trūko drapanų.

Senas vikšrinis traktorius, kuriuo J. Adukauskas dirbo Paliūnų valstybinio ūkio laukuose

Kaime buvau aukščiausias ir drūčiausias bernas. 1951 m. išėjau duonos užsidirbt. Burbiškiuose pas Jurgį Goberį šėriau arklius. Paskui iš paliktų žemių sukūrė valstybinį žemės ūkį ir priėmė dirbti sargu. 1953 m. nusiuntė į traktorininkų kursus. Grįžęs vikšriniu traktoriumi atlikdavau visokius žemės darbus. Bet tuoj paėmė į kariuomenę dvejiems metams. Tarnavau Dzialdove, buvau išminuotojas.

Kai buvau jaunas, mokėjau daug dainų (išmokau iš savo mamos) bei neblogai šokau. Dar kelias dainas ir dabar pamenu. Tokią vieną padainuoju:

Mergyte mano,

Kur dėjai vaiką?

Kupiškės lauke

Po cyltu kniaukia.

 

Mergos vaikų neaugino,

Nešė Nemunan, skandzino.

Skęsk, vaikeli, an dugnelio,

O aš už bernelio…

Kai mūs daug vaikų ar Kaleinykų buvo 17 vaikų (visur jų daug buvo) – ir vargas, ir ne iki soties pavalgę, ir ne kažin kaip aprengti. Prie dvarų gyveno kumetyne daugelis ir dirbo dvare, tai vis buvo lengviau prasimaitinti.

Jurgis su mama ir seserimi Ieva Kalinauskiene bei jos šeima

12 metų būdamas nuėjau tarnaut, nes gavau raštą, kad eičiau. Pirmiausia pas prūsą tarnavau, ten išmokau gerai vokiškai, o jo vaikai iš manęs lietuviškai. Mano šeimininkai Apstai, pas kuriuos tarnavau kaip bernas, Paliūnų kaime gyveno. Šeimininkas buvo vokietis, jis turėjo žmoną iš Paliūnų – Brackutę Oną (iš Sinkevičių kolonijos ji buvo). Turėjo jie du sūnus: Jareką ir Erviną. Per metus, kaip minėjau, aš išmokau vokiškai, o jo vaikai (vokietukai) išmoko iš manęs lietuviškai.

1941 metais perėjo jis iš Paliūnų į Vidugirius, suremontavo Malinauskų namus (vokiečių lyg buvusius): kaminą nuo žemės pastatė, grindis, krosnį naujus padarė. Padėdavau tuose darbuose. Brigadoj dirbo 10 žmonių, kol patvarkė. Ir dabar stovi ta vokiška troba, kuri anksčiau buvo dengta šiaudais, o dabar raudona skarda. Joje vėliau gyveno Vincas Jonkaitis ar Jonkutis.

Dirbdavau ir pas Baliūnus. Paskui tarnavau pas Milončius. Už tai gavau šešis maišus bulvių ir mama, kiek norėjo, galėjo linų prisirauti. Paskui pas Stoskeliūnus tarnavau kaip bernas, tai gerai užsidirbau: gavau 6 metrus rugių ir vieną avį.

Apie 1943 metus leido man mama ūkininkaut namuose.

Pirmoje nuotraukoje – Pranas Adukauskas, gimęs 1925 m. – Jurgio brolis, rusų armijoje išbuvęs 6 metus, tarnavęs 20 kilometrų už Maskvos, paskui gavęs žemės ir gyvenąs ūkyje Kazakresle; antroje nuotraukoje – močiutės brolio sūnus Aleksandras Černelis, tapęs lakūnu, dabar gyvenąs Anglijoje; trečioje nuotraukoje – lakūnas Antanas Černelis, Jurgio Adukausko pusbrolis (Jurgio mamos brolio sūnus)

Visi kaimynai ir mūsų šeima nemokėjom lenkų kalbos. Paliūnų kaimas buvo didelis. Per karą lietuvių liko tik trys šeimos (tiksliau – dvi ir pusė), nes kitos repatrijavo Lietuvon. Liko Paliūnuose tik Baliūnai, Kaleinykai ir mūsų pusė šeimos. Mat 1941 m. pavasarį trys mano broliai išvažiavo į Lietuvą. Jonas devynis mėnesius tarnavo vokiečių kariuomenėje, važinėjo šarvuotu traukiniu. Neištarnavo viso reikalaujamo laiko, grįžo bijodamas rusų. O brolis Pranas gavo šaukimą stoti į sovietų armiją. Negalėjo šito išvengti, todėl rusų kariuomenėje buvo. Tik vienas brolis gavo šaukimą stoti į rusų kariuomenę. Kitas brolis Vincas išėjo į partizanus. (Vincas ir aš turėjom pavardę Adukovski, likusieji šeimos nariai – Aduchovski, o Lietuvoje – Adukaitis.)

Kažkada brolis Vincas pasakojęs, kad vieną naktį partizanai buvo padėję 700 minų, tik 70 iš jų nesprogo. Partizanų buvo užimti keliai, jie minavo ne tik geležinkelius. Šitie partizanai (tarp jų ir mano brolis) Lietuvą mylėjo labiau už viską, už gyvenimą, už gyvybę. Jie stodavo į generolo Plechavičiaus vietinę rinktinę, kurios tikslas buvo kovoti su artėjančiais bolševikais. Mano broliai, kaip ir aš, buvo aukšti, stiprūs vyrai. Jie kovojo su enkavedistais.

Mano tėvas mirė 1946 metų Kūčių dieną. Tais pačiais metais prie Žuvinto ežero žuvo vyriausias mano brolis Vincas Adukaitis, gimęs 1914 m., lietuvių partizanas savanoris (tėvynės gynėjas), išėjęs į Kalniškės miškus. Jis palaidotas Simne, grupiniame kape su 54 kariais. Šalia atsirado kitas grupinis kapas – 54 savanorių. Šie kapai buvo ne kapinėse, o už jų tvoros. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, partizanų palaikai perkelti į kapines ir pastatytas paminklas su žuvusiųjų pavardėmis. Tarp jų yra ir mano brolio Vinco Adukaičio pavardė. Su džiaugsmu širdyje (dėl to, kad brolis žuvo garbingai ir ilsisi gražiai aptvarkytame kape) kasmet per Vėlines važiuojame su dukros šeima uždegti ant to kapo žvakelę. Pernai nustebino ant kapo paliktos duonos riekelės. Supratome, kad taip elgiamasi senu lietuvių papročiu, kai buvo dalijamasi duona su vėlėmis.

Jurgio Adukausko broliai ir sesės: Jonas (miręs), Ieva, Pranas, Jurgis, Prano žmona, Jurgio dukra Cilė

Pokariu reikėjo dirbti Lenkijos labui. Jaunimą ėmė į organizaciją “SP” (“Tarnyba Lenkijai”). Kas mėnesį kiekvienas turėjo dirbti 14 dienų. Ten susipažinau su būsima žmona Jadvyga Bochenskaite iš Bubelių kaimo. (Jurgio ir Jadvygos Adukauskų šeimoje užaugo šeši vaikai. Juos auginti padėjo močiutė, Jurgio mama. Ji nuo mažens skiepijo meilę gimtajai kalbai. Vaikai pamena daug pasakų, dainelių. Jurgio sūnus Antanas ir dukra Cilė kiek laiko giedojo Žagarių bažnyčioje, moka daug dainų ir dainuoja, vaidina Seinų vaidinimuose – E. P.)

Namuose ūkininkauti liko mano brolis. Žeme ir mišku pasidalijo su sese Ieva Kalinauskiene.

Atitarnavęs Lenkijos kariuomenėje, atlikęs pareigą, nors nelabai norėjau, grįžęs pagyvenau kiek pas brolį. Dirbau tai pas jį, tai pas svainį. Dar pas Jurgį Goberį šėriau arklius. Ir taip pragyvendavau.

Jurgis Adukauskas su žmona Jadvyga ir vaikais bei savo mama. 1961 m.

Kai 1950 m. susikūrė Paliūnų kolūkis (jam priklausė nesugrįžusių iš Lietuvos į savus ūkius žmonių žemė), aš po metų jame įsidarbinau. Ir šėriau arklius, ir sargas buvau. Paskui labai reikėjo traktorininko, tai 1953 m. baigiau kursus ir važinėjau 35 arklio jėgų buldozeriu (nuotraukoje prie to pirmojo traktoriaus centre Jurgis Adukauskas su Balkumi ir Budzeika – E. P.). Kolūkio vadovybė įkūrė biurą tuščioje Ališauskų troboje. Suartose dirvose sėta linus, javus, auginta karvės, veršiai, arkliai. Kolūkio ūkiniai pastatai buvo statomi ant plyno kalno. Pastatyti ir du gyvenamieji namai darbininkams. Tik vėliau pastatytas namas 30-čiai šeimų.

Lengviau pasidarė, kai 1958 m. atsirado kombainai. Jau nereikėjo krauti javų į kauges ir kulti. Anksti kolūky įvesta elektra, gerai veikė svetainė, buvęs televizorius, kas kiek laiko buvo atvežami ir rodomi filmai. Kolūkis veikė iki 1990 metų. Čia buvo geros sąlygos dirbti ir gyventi.

Ačiū ponui Jurgiui Adukauskui už pasakojimą ir paskolintas nuotraukas.

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl