Šiandien sukanka keturiasdešimt vieneri metai nuo Romo Kalantos susideginimo. 1972 metų gegužės 14-ąją Kauno miesto sode, šalia Muzikinio teatro, devyniolikmetis vaikinas apsipila benzinu ir įžiebia ugnį. „Laisvę Lietuvai!“ – šaukia jis virsdamas gyvu fakelu.
Savo dramatiško žingsnio priežastimi jis nurodo sovietinę sistemą, užgniaužusią žmogaus laisvę, pažeminusią jo orumą: „Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį „Laisvė“ uždraudė“, – savo dienoraštyje parašė Romas Kalanta.
Susideginti Romas Kalanta ryžosi sąmoningai. Jis tam ruošėsi ilgesnį laiką. Jo žygdarbis padrąsino sovietinės sistemos įbaugintus žmones, o drąsiausiuosius įkvėpė tęsti kovą už Lietuvos ir lietuvių tautos laisvę.
Net mirusio ilgaplaukio jaunuolio išsigando tarybinis saugumas, kuris, bijodamas demonstracijų, dviem valandom paankstino laidotuves (jos vyko gegužės 18 dieną), kad norintieji jį pagerbti ir atsisveikinti žmonės nespėtų susirinkti. „Pavėlavusieji“ į laidotuves labai pasipiktino. Dar tą pačią dieną, skanduodami „Lietuva!“ „Lietuva!“, į gatves išėjo keli tūkstančiai demonstrantų. Daugelis jų buvo suimti ir nubausti už chuliganizmą.
Aišku, jokio tvarkos pažeidimo ar chuliganizmo nebuvo. Nebuvo ir tikros informacijos. Valstybiniuose laikraščiuose paskelbta, kad „R. Kalanta buvo psichiškai sergąs žmogus ir nusižudė būdamas liguistos būsenos.“ (1989 m. jis buvo psichiatrijos ekspertų komisijos reabilituotas ir pripažintas psichiškai sveiku, jautrios sielos žmogumi.) Tačiau jo bendraamžiai prisimena jį kaip paprastą, ramaus būdo, drovų vaikiną, apsiskaičiusį, grojusį gitara ir kūrusį eiles…
Tuo tarpu žinia apie Romo Kalantos žygdarbį sklido iš lūpų į lūpas. Jo vardas neužmirštas ir dabar. Jaunuolio žūties vietoje yra įamžinimo paminklas „Aukos laukas“. Įvykį primena įrašas grindinyje – „Romas Kalanta 1972“. 2005 m. Romui Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
Kad Romas Kalanta nebuvęs psichinis ligonis, įrodė psichiatrijos specialistai, apie tai byloja ir dienoraščio įrašai. Tai įrodo ir kiti susideginusieji lietuviai. Tai buvusi viena iš politinio protesto formų. Vien 1972 metais po Romo Kalantos susidegino dar dvylika žmonių – visi už Lietuvos laisvę. Tokių aukų būta ir vėliau. 1990 m. balandžio 26 d. Romo Kalantos žygdarbį pakartojo Stanislovas Žemaitis, susideginęs Maskvoje priešais Didįjį teatrą. Jų vardai nėra taip gerai žinomi kaip Romo Kalantos, todėl šiandien pagerbdami jo atminimą, prisiminkime ir kitus pagarbos vertus jo pasekėjus.
(nb), punskas.pl