Greitai bėga laikas. Jau mėnuo, kaip Romo Vitkausko nėra tarp mūsų. Mirė Jis staiga prieš pat Velykas, 2018 m. kovo 24 d. Vos kelios savaitės skyrė Jį nuo užsitarnautos pensijos. Tiek daug dar ketino nuveikti…
Sunku rašyti apie tokius žmones kaip Romas Vitkauskas. Jis buvo atsidavęs visuomenininkas, puikus organizatorius, pilnas energijos, daug minčių ir idėjų turintis lietuvis. Liko Jo atlikti darbai, įgyvendintos investicijos, nutiesti keliai, vandentiekiai, iškilę nauji pastatai, kurie dar ilgai tarnaus mūsų visuomenei.
Romas Vitkauskas gimė 1953 m. balandžio 13 d. Šlynakiemio kaimo ūkininkų šeimoje.
„Punsko lietuviškame licėjuje Romas buvo vienas geriausių mokinių, – prisimena jo klasės draugė Jūratė Kardauskienė. – Buvo visapusiškai gabus, bet, atrodo, labiau jį traukė tikslieji mokslai. Draugams jis būdavo labai sąžiningas, padėdavo spręsti sudėtingesnius matematikos uždavinius. Kartu su kitais rengė savišvietos būrelius, kuriuose jaunimas diskutuodavo įvairiais klausimais. Nesišaipydavo iš silpnesnių, nemėgo juokų ir pokštų. Man atrodo, Romas jau tada gyveno mūsų visų gyvenimu.“
Mokslus Romas Vitkauskas tęsė Varšuvos žemės ūkio akademijoje. Lenkijos sostinėje tuomet veikė gausus lietuvių studentų būrelis. Romas iš karto įsitraukė į lietuvių veiklą ir buvo išrinktas LVKD Varšuvos skyriaus sekretoriumi.
Iš LVKD (LLD) Varšuvos skyriaus archyvo:
„Išrinkta 1975.11.23
Pirmininkas Juozas BLIŪDŽIUS
Sekretorius Romas VITKAUSKAS
Iždininkė Marytė VAINAITĖ
1975 m. gruodžio 13 d. skyriaus patalpose įvyko pirmosios Kūčios. 1976 m. gegužės 7–14 d. surengta margučių ir audinių paroda. 1976–1981 m. buvo leidžiamas „VARŠUVOS LIETUVIS“. Redagavo Romas VITKAUSKAS.“
1976 m. R. Vitkausko iniciatyva Varšuvos lietuviai pradėjo leisti kuklų informacinį biuletenį „Varšuvos lietuvis“. Punsko „Aušros“ leidykloje 2009 m. išleistoje knygoje „Iš Varšuvos lietuvių gyvenimo“ Romas Vitkauskas rašė: „Man teko nuo pirmojo numerio iki šeštojo rinkti šiam leidiniui medžiagą, kai ką ir rašyti bei redaguoti. Šiuose darbuose man labai talkino Juozas Bliūdžius. „Varšuvos lietuvis“ buvo kuklus leidinukas. Surinkti ir apdoroti tekstai buvo spausdinami paprasta rankine mašinėle. Naudojant kopijavimo popierių galima buvo įskaitomai išspausdinti originalą ir iki keturių kopijų. Jeigu rašant įsiveldavo klaida, visą puslapį reikėdavo rašyti iš naujo. Kiekvieno numerio buvo parengiama apie 100 egzempliorių. Jeigu suskaičiuosime numerių lapus, pamatysime, kad jų buvo po 10 ir daugiau. Taigi nesunku suskaičiuoti, kiek kartų reikėdavo perrašyti. Todėl tiek Juozui, tiek man ne taip jau retai teko perrašinėjant užmigti prie rašomosios mašinėlės. Perrašinėti tekstus padėdavo Marytė Vainaitė. Lietuvių kalbą taisė chemijos studentas a. a. Jonas Senda.“
Pirmieji „Varšuvos lietuvio“ numeriai buvo labai paprasti. Tekstai buvo perrašinėjami be skilčių, leidinuke nebuvę grafikos. Biuletenyje buvo spausdinami poezijos kūriniai, literatūrinių kūrinių apžvalgos, apžvalginiai straipsniai apie Punsko krašto švietimą, kultūrą, apie viduramžių Lenkijos ir Lietuvos istoriją, apie LVKD Varšuvos skyriaus veiklą. „Varšuvos lietuvis“, keliaudamas „iš rankų į rankas“, pasiekdavo Punską, Seinus, Suvalkus, Gdanską, Slupską, Ščeciną, Vroclavą, Vakarų šalių lietuvius bei Lietuvą. Per dvejus metus Romas parengė 6 leidinio numerius.
Po daugelio dešimtmečių Romas Vitkauskas, būdamas „Aušros“ leidyklos direktorius, norėjo atgaivinti Varšuvos lietuvių leidybinę veiklą. Leidybinių tradicijų šiame mieste būta daug. XX a. pradžioje čia veikė Jurgio Pesio spaustuvė (ji pradėjo leisti lietuviškus leidinius beveik dvejais metais anksčiau negu „Šaltinio“ spaustuvė Seinuose). Pesio spaustuvėje spausdinami leidiniai, gimtosios kalbos vadovėliai plito į lietuvių gyvenamąsias vietas Lenkijoje ir į Lietuvą. Varšuvoje mokėsi ir veikė Lietuvos tautinės giesmės autorius Vincas Kudirka, gydytojas, knygnešys ir „varpininkas“ Juozas Kaukas, rašytojas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis ir kt. Vėliau, nuo 1960 metų, Varšuvoje pradėta leisti „Aušra“, 1971–1972 metais ėjo „Varsnos“, 1973 metais pasirodė vienkartinis leidinys „Vingis“. Nuo 1976 iki 1981 m. buvo leidžiamas „Varšuvos lietuvis“, o nuo 1983 iki 1989 – „Susitikimai“. Po 1990 m. permainų Antano Venslausko pastangomis čia pasirodydavo „Lituanica“.
***
1978 m., baigęs studijas, Romas Vitkauskas sugrįžo į Punsko kraštą. Dirbo Punsko žemės ūkio paslaugų kooperatyve. Atlikęs karinę tarnybą, 1980–1984 m. jis vadovavo Trumpalio žemės ūkio kooperatyvui. Čia pasireiškė R. Vitkausko organizaciniai sugebėjimai. Jis baigė statyti modernias kolūkio žąsides bei daugiabutį darbuotojams.
1981 m. R. Vitkauskas buvo išrinktas Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos pirmininku. Draugijai vadovavo vieną kadenciją. 1984 m. jis buvo išrinktas Punsko valsčiaus viršininku. Anais laikais svarbiausi reikalai buvo sprendžiami valsčiaus ar vaivadijos partijos komitete, todėl Romas įstojo į Lenkijos darbininkų partiją. Punsko valsčiaus partijos komitetui anuomet vadovavo jo draugas Juozas Bliūdžius, tad rasti bendrą kalbą nebuvo sunku.
Kaip Punsko valsčiaus viršininkas Romas ėmėsi svarbių Punsko visuomenei objektų statybos. Vienas po kito iškilo: Punsko ambulatorija, valsčiaus pastatas, paštas. Kaimuose buvo tiesiami keliai, vandentiekiai. Daug darbų atlikta visuomeniniais pagrindais – talkomis. Pvz., Zenono Burausko ir kitų gyventojų pastangomis Ožkiniai tapo pirmuoju visiškai telefonizuotu kaimu Lenkijoje! Apie tai rašė net centriniai Lenkijos laikraščiai. Romo Vitkausko vadovaujamas Punsko valsčius ne kartą atsidurdavo geriausių Lenkijos valsčių dešimtuke.
1983 m. Romas Vitkauskas, eidamas LVKD CV pirmininko pareigas, iškėlė Lietuvių kultūros namų statybos idėją. Kultūros namų statyba užsitęsė 21-erius metus.
„Jis buvo pagrindinė Lietuvių kultūros namų (LKN) statybos varomoji jėga, – tikina Punsko LKN statybos komiteto narys, buvęs Punsko valsčiaus darbuotojas Romas Kardauskas. – Jis daugiausia viską organizavo, viską tvarkė, viskuo rūpinosi. Šių namų statybai atidavė labai daug jėgų ir sveikatos.“
1986 m. Romas Vitkauskas pradėjo rūpintis buities muziejaus kūrimu. Į Punsko miestelio pakraštį buvo atkelti keli XIX ir XX a. pradžios pastatai. Kluonas pritaikytas klojimo teatro reikalams, o troboje įrengtas buities muziejus. Punsko skansenas pradėjo veikti 1992 m.
Romas Vitkauskas nemažai prisidėjo organizuojant mokslinę konferenciją „Punsko kaimo kultūra“, kuri vyko 1987 m. Punske. Po konferencijos R. Vitkausko, J. S. Paransevičiaus ir kitų pastangomis buvo išleistos konferencijos medžiagos.
Romui rūpėjo atgimstanti Lietuva. Jis ir dar keli Punsko krašto lietuviai dalyvavo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje. Ši šventė paliko Romo atmintyje labai gilų įspūdį. Mėgdavo apie tai kalbėti, ketino, išėjęs į pensiją, plačiau tai aprašyti.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl