Rudenėjant
Žildo pievas paryčio šalnos,
Gildo medžių auksuotus lapus.
Nelauktai jau per lygumas, kalnus
Skrieja raitelis – vėjas rūstus.
Melancholijos replėse širdys
Plaka nebe gegužio ritmu.
Tolumoj varpas V ė l i n i ų girdis –
Tiems, kas jau išnešti iš namų…
Tik gyvieji vis ieško tarp kryžių,
Tarp paminklų su datom kukliom
Dar savųjų, kurie nebegrįžo,
Nors prašyti raudom ar maldom…
Rudenėjant gyvenimo ratas
Vėlei rieda gimtąja Žeme,
O drauge (nesiruošus) ne retas
Skuba gal Amžinybės linkme.
Jeronimas Šalčiūnas
Marijampolė
Ruduo – turtingiausias metų laikas, bet ir daug darbo reikia nudirbti renkant užaugusį derlių. Nukrito jau spalvoti medžių lapai. Įvairiaspalvės daržovės ir rusvos, balkšvos bulvės pripildė rūsius. Nors orai ne visada palankūs buvo ir auginant, ir imant derlių, bet ūkininkai visgi patenkinti, kad užaugo šienas, javai, kukurūzai, daržovės. Derlius surinktas, nors labai trukdė lietūs: ir kertant javus, ir imant kukurūzus, kasant bulves, ariant dirvą. Dėl lietaus apsemtos pievos, bet laukuose dar matyti besiganantys gyvuliai, nes dienomis temperatūra būna iki 10 laipsnių šilumos. Kapinėse nenušalo chrizantemos, nors žiedus aplamdė vis pliaupęs lietus.
Kaime visada yra darbo, bet prieš žiemą jo daugiausia. Mat reikia surinkti laukuose, soduose užaugusį derlių ir tinkamai jį sudėti, kad atsargų užtektų visai žiemai ir dar ilgiau – iki kito derliaus ėmimo. Pasiruošimas žiemai, tai ne vien atsargų kaupimas, bet ir namų langų apšildymas, malkos kapojimas krosniai žiemą kūrenti.
Kai be perstojo lijo, įvažiuoti į laukus buvo neįmanoma. Liko nesuartų dirvų. Laukiama pašalimo, kad traktorium būtų galima įvažiuoti į lauką ir arti.
Gražiai jau sužėlė žieminiai javai, tarp kitko, rugiai. Rugiai – „žmogaus duona“ – būtinai turi būti pasėti per dvi savaites, t. y. savaitę prieš ir savaitę po rugsėjo 8 d. Kitaip duonos nesitikėk, – sakydavo senoliai.
Ir kanapės turėjusios senovėje didelę vertę: iš jų žmonės rudeniop ir žiemą vijo pančius ir pleškes audė. Kitas senovinis augalas – linai. Rudenį linams užaugus ir nunokus, jie būdavo nuimami nuo lauko, spragilais iškuliami ir klojami ant balos, o pagulėję vežami į pirtis ir ten minami. Kaip kuras žiemai buvo kasamos durpės. Pakakdavo darbo ir moterims, ir vyrams.
Dar ne taip seniai javai buvo kuliami, rengtos talkos. Dabar jau iškulia kombainas, šiaudai surenkami į ritinius, iš šieno daromas šienainis. Patogu ir mažai vietos užima. Runkelių bei bulvių mažai sodinama, tik savai šeimai. Lieka daugiau laiko poilsiui, išvykoms. Bet žmonės vis tiek skuba, nesėdi vietoje, vis turi darbo ir darbelio. Ūkiai dideli, gyvulių daug, tad ir pašaro daug reikia parūpinti.
(gp), punskas.pl