Rūta Meilutytė žavi

Praėjusių metų liepą per olimpines žaidynes Londone pagarsėjusią jaunutę plaukikę Rūtą Meilutytę ir toliau lydi sėkmė. Apie vos šešioliktąjį gimtadienį atšventusią merginą dažniausiai tik ir girdime: „vėl triumfavo“, „iškovojo aukso medalį“, „Lietuvos sporto žvaigždė“ ir kt. Mėgstamiausios Rūtos plaukimo rungtys – 50 m ir 100 m krūtine. Jose plaukikė jau keliskart pagerino jai pačiai priklausiusį Lietuvos rekordą, o Londone 100 m krūtine distancijoje ji pelnė olimpinį aukso medalį. Už tai Rūta buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanota „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Iš Stambulo, kur 2012 m. gruodžio viduryje vyko pasaulio plaukimo čempionatas trumpajame baseine, Rūta taip pat grįžo su naujais rekordais ir medaliais – dviem auksiniais (50 ir 100 m krūtine) ir vienu – sidabro (100 m kompleksiniame plaukime).

ruta-meilutyte

Prieš pat Kalėdas mergina atvyko į Lietuvos plaukimo čempionatą Anykščiuose atsidėkoti lietuviams už palaikymą ir dėmesį. Čia ji dalyvavo tik vienoje rungtyje – 200 m plaukimo kompleksiniu būdu, ir, aišku, laimėjo.

Savo gerbėjų ir trenerio nenuvylė ir šiais metais. Kovo mėnesį, atstovaudama Plimuto komandai prestižinėse plaukimo varžybose Didžiojoje Britanijoje („British Gas International Swimming Meet 2013“), kurios įtrauktos į pasaulio čempionato kvalifikacinių turnyrų sąrašą, Rūta iškovojo dar du aukso medalius (50 m ir 100 krūtine). Tikėtina, kad ir Barselonoje, kur šių metų vasarą (liepos ir rugpjūčio mėnesiais) numatytos pasaulio čempionato varžybos, jai taip pat gerai seksis.

Iš darbų ir žodžių matyti, kad tai labai protinga ir kukli mergina. Londone Rūta nustebino pati save ir pasaulį. Iš pradžių apsvaigusi nuo aukso laurų (juk ji nugalėjo pasaulio ir olimpinių žaidynių čempiones – Leisel Jones ir Rebecca Soni!), ji netruko grįžti į kasdienybę – prie kėlimosi ankstų rytą (kasdien 5 val.), įprastų treniruočių du kartus per dieną ir mokslo koledže. Išvykdama į Angliją pas tėvą (mama žuvo avarijoje, kai Rūta buvo vos ketverių), trylikos metų mergaitė jau viršijo Lietuvos rekordus. Tuomet ji dirbo su pirmuoju savo treneriu Giedriumi Martinioniu.

Plimute treniruotėms sąlygos kur kas geresnės, bet Rūta supranta, kad be rimto darbo nieko nebus. „Laimi tas, kas dirba sunkiausiai“, – tikina jaunoji sportininkė, duodama interviu laikraščiams. Jos treneris Jonathanas Ruddas patenkintas Rūtos ryžtingumu ir sąžiningu darbu: „Visi, norintys aplenkti Rūtą, turės labai pasistengti“.

Pasiekusią tokių gerų rezultatų, jaunutę plaukikę bando prisivilioti kitos šalys. Pilietybę Rūtai siūlė Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos. Tačiau Rūta neskuba. „Aš labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė, – sako ji. – Gyvenau Lietuvoje beveik visą savo gyvenimą, mano visa šeima yra iš ten, ir aš nesuprantu, kodėl turėčiau keisti savo pilietybę“.

Ir į karjerą ji nepuola stačia galva. „Pirmiausia reikia baigti mokslus, o tik paskui galvoti“, – įsitikinusi koledže besimokanti Rūta.

Rūtą labai myli jos artimieji: senelė Aldona (nors iš tikrųjų ji antroji mergaitės mama), vyresnieji broliai – Mindaugas ir Margiris. Ir jos tėveliui Sauliui, iš Lietuvos išvykusiam dėl ekonominių priežasčių, svarbiausia, kad duktė būtų dora, sveika, laiminga. Tai, ar bus ji profesionali sportininkė, ar ne – tai jau antraeilis dalykas.

Pavydėtinas ir gražus Rūtos tautinis sąmoningumas, brandūs ir atsakingi ateities planai. Šilti ir nuoširdūs jausmai artimiesiems. Labai norėtųsi, kad šitaip mąstančių jaunuolių būtų kuo daugiau. Šiapus ir anapus sienos, visur, kur gyvename kompaktiškai ir kur esame išsisklaidę. Ir kad mums, tėvams, pavyktų šitai pasiekti.

nb, punskas.pl