Viktorija Pavasarytė (Kauzonienė) gimė 1909 m. Šlynakiemio kaime. 1931 m. baigė Lazdijų vidurinę mokyklą. Vėliau studijavo Kauno universitete lietuvių ir vokiečių kalbas bei pedagogiką. 1937 m. nebaigusi aukštosios mokyklos išėjo mokytojauti. Dirbo įvairiose Lietuvos vietose. Nuo 1945 m. gyveno Lazdijuose, Kalnų g. 35. 1969 m. išėjo į pensiją. 1971 m. Eugenija Sidaravičiūtė užrašė Viktorijos prisiminimus apie Salomėją Nėrį. V. Pavasarytė mirė Lazdijuose. Ten ir palaidota.
Štai kaip Viktorija prisimena Salomėją Nėrį (ištraukos):
Iš pradžių apie metus gyveno mokyklos palėpėj. Paskui poetė persikėlė į dabartinę Melninkaitės gatvę. Namas buvo su gonkom ir balkonu. Gyveno ji pas davatkėlę, kuri dar 1945 m. buvo gyva. Tuo metu buvo veranda iš gatvės. Ten poetė vaikščiojo. Po dešinei, į gonkas išėjus, buvo S. Nėries kambarys. Namas medinis, tamsiai mėlynai nudažytas. Jame poetė išgyveno iki 1931 m. vasaros.
… Buvau šeštoje klasėje, kai poetė atvažiavo. Trejus metus mane mokė. Pirmus metus ir auklėjo. Šeštadienį paskutinė pamoka – auklybos valandėlė. Ji skaitydavo Maironio ir kitų poetų eilėraščius. Kartais prancūziškų paskaitydavo. Kai paklausdavom, paskaitydavo pažymius iš žurnalo. Kaip klasės auklėtoja, teminių valandėlių visai nevesdavo. Dažniausiai ji tyliai skaitydavo, o mes pamokas ruošdavom. Kalbų, paskaitų nedarydavo – kažin ko neišmokė.
Ji skaito eilėraščius. Kas pirštą parodo, kiti nusijuokia. Ji apsiverkia ir išeina. …
S. Nėris pažymių nesigailėdavo. Dvejetų beveik visai nerašydavo. Ketvertą gauti lengva. Šiaip pamokos jos buvo lengvos. Kartais net negirdėdavo, ką atsakinėja, o parašo keturis. Ateidavo į pamokas punktualiai. Nusirašyti galėdavom. …
Už špargalkas ji nesibardavo. … Per egzaminus Antanukas prašė, kad atmesčiau špurgę. Mečiau. Jai vos ne po kojų. Paklausė, kam, ir padavė Antanukui. …
Po pirmos vasaros ji smarkiai pasikeitė. Jos dekoltė didelė. Berniukai ją pašnekindavo, priversdavo pažiūrėti į žurnalą, pasilenkti. Dažėsi, nusikirpo plaukus. Suknia prieky trumpa, užpakaly – su uodega, ji nedaug turėjo suknelių, bet gražiai atrodydavo. Turėjo bent tris kutosines skaras. Ant suknelės – skara. Taip eidavo į pamokas. Ant rankos švytėjo plačia akimi žiedas.
Buvo vis liūdna, užsisvajojusi, kai kada šypsodavosi.
Kojos nestoros, žemukė, tamsūs plaukai, žalios akys. Liekna, krūtinę turėjo. Per liemenį liekna, o šiaip storoka. Ji buvo gražiausia iš visų. Kasos susegtos špilkom. Nešiojo aksominę vyšniavą suknelę, tamsiai mėlyną vilnonį kostiumėlį triko, raudoną megztinį. Turėjo baltą ir tamsiai mėlyną bei juodą sijoną. Bliuskutė balta, raudonais taškeliais. Batukai paprasti, kojinės sutaisytos. Paltas platus, apnešiotas.
Po pirmos vasaros turėjo rudą šūbą. Ant galvos – raudona ar balta beretė. Plaukus pirmus metus šukuodavo į viršų, paskui – per vidurį sklastymas, plaukai į šoną. Kasas vidutines turėjo.
Vieną drabužį labai ilgai nešiodavo. Tokią mėlyną su uodega suknelę visą pavasarį nešiojo.
Per pamokas nelabai mėgdavo klausinėti. Užduodavo daug eilėraščių atmintinai ir išklausinėdavo. Ji pati juos mokėdavo. Per pamokas kalbėdavo negarsiai.
Ji savo eilėraščių neskaitydavo ir niekad apie save nepasakojo. …
Buvo literatų būrelis. Poetė jam vadovavo gal trejus metus. Ruošdavo vakarus. Statėm Vaičiūno dramas. Ji jas režisuodavo.
Ji buvo švelni: nebardavo mokinių, greit užsigaudavo, pravirkdavo. S. Nėris neturėjo pravardės. Vadinom ją Saliute, Kuliešių – ciklopu, nes jam vis skaudėdavo tai vieną, tai kitą akį. Baltrukonį pravardžiuodavom Baltrum. Jis buvo grubus. Baltrukonio ir Starkaus nemėgdavom.
Ji dažnai lankydavo mokinius. Kartais ateidavo su Julija Ičkauskaite… S. Nėris, užėjus pas mokinį į namus, dažniausiai tylėdavo.
Mums laiškus atnešdavo budintis mokytojas. Poetė norėdavo mūsų laiškus paskaityti. Mano laišką perskaičiusi, nusivylė: nebuvo nieko apie meilę…
Poetė nedrausdavo ir nebardavo mūs už draugystes su berniukais…
Kartais ji mokiniams artima būdavo. Berniukai ją vesdavo šokti. Ji atrodė laiminga, patenkinta.
Kai gyveno salkutėje, kieme pasivaikščiodavo. Eidavo į kryžkeles už restorano, pro dabartinę pieninę. Ten šeštadieniais ir sekmadieniais marguliuodavo žmonių. Kartais patraukdavo ji prie Baltojo ežero. M. Gustaitis buvo apie jį parašęs eilėraštį. Rodos, vadinosi „Pilaitė“. M. Gustaitis iš viso buvo didingas žmogus. Jis padėdavo neturtingiems mokiniams: tai kambarį veltui pasiūlydavo, tai kokiu kitu būdu pagelbėdavo, bet reikalaudavo, kad gerai mokytumės.
… Į bažnyčią eidavo tik pirmaisiais metais, o vėliau – jei kas nepaprasto: gegužinės pamaldos ar panašiai. Maldos nekalbėdavo kartu su mokiniais. Ji užsigrįždavo. Kryžius kabojo virš lentos, prieš klasę.
Per mūsų išleistuves buvo Kuliešius, Kazlauskas, ji. Poetė buvo patenkinta, šypsojosi.
Buvusią mūsų mokytoją Jakaitytę vedė Erentas. Jis buvo aukštas, juodas, garbanotais plaukais. Dėstė universitete. Kalbėjo, jog poetė mylėjo Erentą.
S. Nėris prašydavo, kad pas ją ateitų mokiniai. Man tekdavo pas ją pabuvoti. Tada ji pasakojo, kaip augo, mėgdavo piešti, skaityti. Buvau nuėjus, kai gyveno Melninkaitės gatvėje. „Aš labai daug piešdavau ir skaitydavau, tiesiog naktimis neišsimiegodavau. Gal todėl ir nedidelė esu“, – pasakodavo ji.
Kartą, pamenu, dėjo kutus skarelei. Buvo mažas apvalus stalelis, užtiestas susiūtomis šilkinėmis juostomis, medinė lova, knygų etažė ir dvi kėdės. Kai nueidavau, poetė dažnai sėdėdavo ir tylėdavo, o kai norėdavau išeiti, neišleisdavo. Retkarčiais tai apie autorius pasakodavo, tai apie save, bet dažniausiai tylėdavo.
Gavus leidimą pasinaudota Lazdijų muziejaus dokumentais.
(Bus daugiau)
M. Malinauskienė, punskas.pl