Atgavus Lietuvai lietuvišką spaudą, savaitraštį „Šaltinis“ buvo ketinama leisti Vilniuje, bet Seinų krašto kaimų gyventojų piniginės paramos dėka „Šaltinio“ namais tapo Seinai. Vincas Dvaranauskas surinko 20 000 rublių. Įkurta „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir bendrovė“, ėmusi laikraštį redaguoti ir spausdinti. Spaustuvės įrengimas kainavo 15 000 rublių. Spausdinimo mašinos ir lietuviškos, lotyniškos, lenkiškos, rusiškos raidės nupirktos Varšuvoje. Spaustuvininkais pakviesti darbuotojai iš Varšuvos.
Pradžioje spaustuvė buvo įrengta kurijos pastate, vikarų butų dalyje. Vėliau ji perkelta į siuvėjo Vinco Petruškevičiaus namą (tuomet Vengrų gatvėje, dabar Zavadzkio g. 17).
Spaustuvė darbą pradėjo 1906 m. vasario pirmomis dienomis. Pirmas „Šaltinio“ numeris pasirodė kovo mėnesį. Laikraščio užmojai buvo labai platūs – žadinti tautinę savimonę, kelti dorovės klausimus, skaitytojų kultūrinį lygį. Leidinys neužmiršo ir kasdienio gyvenimo reikalų. Kun. V. Dvaranausko pastangomis dar buvo leidžiamas „Artojaus Šaltinis“. Tai buvo neperiodinis laikraštis, leidžiamas tik retkarčiais tam, kad būtų ką valdžiai parodyti. 1910 m. Dvaranauskas Seinuose įsteigė Šv. Zitos draugiją, vienijusią lietuves tarnaites. 1911 m. vienas pirmųjų įstojo į Jurgio Matulaičio atgaivintą vienuolių marijonų ordiną ir išvyko į Šveicariją.
S. Birgelio nuotr.
Pasirodė, kad Seinai tuo metu turėjo daug mokslo vyrų. Dauguma jų buvo Seinų kunigų seminarijos dėstytojai. Be minėtų trijų kunigų – leidėjų, dideli lietuviškų laikraščių, tarp kitko, ir „Šaltinio“ pagalbininkai buvo kun. Jonas Totoraitis, poetas Motiejus Gustaitis, kun. Kazimieras Prapuolenis, Antanas Staugaitis, kun. Antanas Civinskas ir kiti. Lietuviai klierikai per vasaros atostogas rinko lietuvių tautosaką, kurią pateikdavo redakcijai. Klierikas Vincas Mykolaitis-Putinas pirmąjį savo eilėraštį sukūrė Seinuose. Čia gimė ir jo literatūrinis slapyvardis Putinas. Istorikas, kultūros veikėjas Bronius Kašelionis sako, kad tuo metu Seinuose galėjo būti ir universitetas. Jam būtų pakakę labai gerų dėstytojų.
„Šaltinio“ redaktoriai dažnai keitėsi, bet jų kaita priklausė nuo tuometinės rusų valdžios. Po 40 metų spaudos draudimo rusų valdininkai negalėjo susitaikyti su tuo, kad lietuviai ėmė spausdinti lietuviškus laikraščius ir knygas. Neretai redaktoriai būdavo baudžiami didelėmis piniginėmis baudomis. 1910 metų liepos mėnesį redaktorius kun. Juozapas Vailokaitis turėjo atlikti teismo skirtą bausmę – išbūti keturis mėnesius Lomžos vienuolyne ir sumokėti 150 rublių.
Pirmieji metai „Šaltinio“ savaitraščiui atnešė didelių nuostolių, kuriuos iš savo lėšų turėjo padengti leidėjai. Prenumeratorių buvę mažai. Daugelis manė, kad galbūt vėl bus uždraustas „lietuviškas drukas“. Tačiau prenumeratos egzempliorių kasmet daugėjo (pradžioje būta 1500, vėliau – net 15 000 egz.).
Didžiausias „Šaltinio“ darbas buvo lietuvybės skleidimas. Savaitraščio skaitytojai – kaip prieš 20 metų poetas Vincas Kudirka – perskaitę lietuvišką laikraštį susimąstė, gal susivokė, kad yra lietuviai, tik viešumoje kalbantys lenkiškai. Laikraštis buvo katalikiškas, todėl daug vietos skirta Bažnyčiai ir švietimui. Būdavo aprašoma lietuviškų mokyklų steigimas, bažnyčių statyba, lietuviškų pamaldų įvedimas.
Laikraštis buvo skaitomas devynerius metus, iki Pirmojo pasaulinio karo. Ir visą tą laikotarpį lietuviškoje spaudoje jaučiamas didelis lenkų pasipriešinimas, ypač lietuviškoms pamaldoms bažnyčiose, nežiūrint, kad lenkiškai kalbančiųjų būdavo tik maža parapijos gyventojų dalis. Lenkai per lietuviškas pamaldas keldavo triukšmą, rašydavo skundus vyskupams.
Laikraščių ir knygų spaustuvė, veikusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, padarė didelę įtaką ypač Suvalkijos ir Dzūkijos gyventojams, ugdė jų tautinę savimonę. Ir šiandien, praėjus 100 metų, privalome gerbti „Šaltinio“ spaustuvės leidėjus, redaktorius ir bendradarbius. Juk galima teigti, kad jų tautinės veiklos dėka Seinų ir Punsko krašto žmonės nūdien tebekalba lietuviškai, Punske leidžiami penki periodiniai lietuvių leidiniai, veikia lietuviška leidykla, Seinų ir Punsko mokyklose vaikai mokosi lietuviškai.
Aš esu gimęs ir augęs Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, tuo laikotarpiu, kai jokios nesantaikos tarp lenkų ir lietuvių čia nebuvo. Tačiau man neaišku (ir nesurandu, kas galėtų paaiškinti), kodėl po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lenkijos valstybė pradėjo tokį nuožmų lietuvių persekiojimą.
„Šaltinyje“ randame daug informacijos apie Seinų, Punsko ir Suvalkų krašto kaimų žymų kultūrinį pagyvėjimą. Laikraščio puslapiuose skaitome, kaip seiniškiai, nepaisydami blogo oro, vežimais važiuodavo į Kučiūnus žiūrėti vaidinimų, kaip lietuviams vaidinant Seinuose salėje nesutilpdavo žiūrovai.
Be religinio ir kultūrinio gyvenimo temų, „Šaltinis“ rašė apie tai, kaip pagerinti žmonių materialinę padėtį. Agronomas Vincas Totoraitis publikuodavo straipsnius apie žemės ūkį, sėją, javų priežiūrą. Buvo dėstomas kaimo žmonėms naujausias žemdirbystės mokslas. Leidinys užsimindavo apie kaimiečiams skirtas paskaitas, kurios susilaukdavo didelio susidomėjimo. Jų klausyti susirinkdavo šimtai žmonių. Buvo stengiamasi laikraštyje spausdinti ir tų paskaitų klausytojų nuotraukas.
Leidinyje plačiai aprašoma ir žemės ūkio paroda Marijampolėje, kuriai daug dėmesio skyrė taip pat užsienio spauda. Vienintelis Suvalkų gubernijoje lenkų kalba leidžiamas laikraštis „Tygodnik Suwalski“ apie ją neužsiminė nė žodžiu. Jis tuo metu rašė apie pasaulio žydų rabinų slaptą susirinkimą arba kad Londone sudegė viešbutis. „Tygodnik Suwalski“ pasiaiškinęs, jog apie Marijampolėje surengtą parodą negalėjęs užsiminti todėl, kad visi skelbimai buvę parašyti vien nesuprantama lietuvių kalba.
„Šaltinis“ kovojo su girtuoklyste. Šioje srityje daug pasidarbavo parapijų kunigai. Jie buvo taip pat didžiausi lietuviškos spaudos platintojai, lietuviškų pamaldų bažnyčiose pradininkai. Jau po karo Lietuvos gyventojai jautė didelį dėkingumą Seinų lenkiškos kunigų seminarijos auklėtiniams – lietuviams kunigams.
Šaltinio vanduo visuomet būna skaidrus. Jis trykšta ir neišdžiūva nei žiemą, nei vasarą.
Dėkoju už pasakojimą. Linkiu sveikatos ir tolesnio malonaus bendravimo.
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl