Saulė šiemet vasarą negailestingai džiovina žemę. Labai labai trūksta lietaus. Nors liepą prieš rugiapjūtę ir palijo, tai tik kuriam laikui sudrėkinta žemė, atsigavo bulvės, burokai, kitos daržovės, kukurūzai. Javus nukirtus, po Žolinės, vėl reikia drėgmės žemei suarti ir žiemkenčiams pasėti. Pievose išganyta ar nupjauta žolė jau nebegali ataugti, džiūsta net šaknys. Kas bus? – baiminasi ūkininkai. Nežinodami, kaip elgtis, mano parduoti dalį gyvulių, nes neturi kur ganyti. Bijo, kad žiemai nesurinks reikiamo kiekio pašaro. Jei gausiai nepalis, kils didelė grėsmė ūkiams, kurie verčiasi ypač pienininkyste.
Valsčiai bei Žemės ūkio restruktūrizavimo ir modernizavimo agentūra priima paraiškas ir teiks specialioms Žemės ūkio konsultavimo centro komisijoms, kurios apžiūrės sausros padarytą žalą ir įvertins nuostolius.
Balstogės radijas pranešė, kad ūkininkai, kurie pernai gavo paramą (ji siekė 850 zl nuo hektaro), gali ir vėl jos reikalauti. Tie, kurių pasėlius sunaikino sausra, gali gauti iš valstybės preferencinį kreditą arba paramą „de minimis“. Galima taip pat prašyti atidėti arba sumažinti mokesčius už hektarą bei draudimą (KRUS).
Tik pirma žolė gerai užaugo ir nupjauta. Atolas buvo labai plonas ir greit nuganytas. Išvis laukai gryni. Tik pievos, kur siekia drėgmė, žaliuoja. Džiūsta kukurūzų plotai. Jie šiemet neaukšti užaugo ir gan retoki. Saulės be gailesčio kaitinami apdžiūvo šoniniai lapai.
O kaip užaugo javai? Antanas Čarneckas iš Sankūrų sakė: „Žieminis javas gerai, bet vasarinis – nei šiaudų, nei grūdų“. Romas Griškevičius iš Klevų pasakojo: „Mano naujovės – žieminių miežių, nors ir nekaip peržiemojusių, nes didelį plotą reikėjo atsėti vasarojum, iš hektaro prikūliau 4, o vietomis 4,5 kvintalo. Kvietrugiai neblogą davė derlių, nors menkesnį už pernykštį. Žieminiai kviečiai panašiai. Sausas javas, nereiks džiovinti. Tik reikia lietaus naujam arimui. Dabar žemė per kieta.“
Antanas Šeštokas iš Avižienių kalbėjo: „Aš pustrečio kombaino bunkerio prikūliau iš 70 arų avižų ir miežių mišinio. Sakyčiau, neblogai ir vasarojus man užaugo, o žieminis javas – kvietrugiai – visai gerai. Su žole bėda, kaip ir visur. Trūksta vandens. Bet turėkim kantrybės – anksčiau ar vėliau vis tiek palis. Pas mus seni sakydavo: „Nevarykim Dzievulio in medzį“. Bulvės kokios didelės, ypač ankstyvos. Pomidorai kokie skanūs. Turiu ir šiltnaminių, bet kai lauke nunoksta ant krūmelio – pirštus laižyk! O medus koks skanus ir kiek daug jo šiemet bitelės prinešė!“
Pasisėmę optimizmo iš gerbiamo Antano, pasidžiaukime tuo, ką turime, ir kantriai laukime lietaus.
Ponas Antanas prisiminė varganą vaikystę. Tuomet net sena, sudžiūvus ir apipelijus duonos plutelė nesimėtė. Vaikai viską su pagarba suvalgydavo. „Akmeniuose gyvenau ir ten liko tėviškė prie pat ežero. Su mama eidavom šešis kilometrus bažnyčion į Kučiūnus. Pas mus kaip Rakelijoj sakydavo pavasarį: „Ana nūn žiūrėk – an doko parlėkė jau busilas“.
A, ir mama neduodavo valgyt iš ryto, tik po bažnyčios. O tiek kelio nuėjus ir dar iki dviejų valandų mišiose pabuvus tai ne juokas – žarna žarną rijo… Laukėm, kada mama iš krepšio išims duonelės. Jau taip žiūrėjom į tą krepšelį, nes žinojom, kad ten yra maisto, o seilės bėgo… Mišios ilgos, bet nesiklausai. Tik pilvas gurgia ir duona iš galvos neišeina.
Paskui kolūkius įkūrė. Kur Rakelijos liko žemės už sienos, tai sakydavo: „Tūnajus kap Rakelijos žamė“. Taigi ne tik šneką tą pačią turim, bet ir žemės jūsų pas mus likę.
Tokie patys vargai ir jums, ir mums, bet visur reikia rasti išeitį. Sako, kad dar nėra blogai. Gali būti blogiau. Turėkim viltį, kad jau blogiau tai nebus.“
E. Pakutkienė, punskas.pl
http://www.bankier.pl/wiadomosc/Polacy-zloza-sie-po-22-zl-na-wsparcie-rolnikow-7275396.html