Seimo pirmininkės Irenos Degutienės nusistebėjimai, kaip žmonės ryžtasi palikti savo tėvynę dėl geresnio gyvenimo perspektyvos užsienio valstybėje, užgavo ir įžeidė užsienio lietuvius. Jų nuomone, Seimo vadovė nesupranta situacijos.
„Sakyčiau nustebino. Buvo jiems sunku patikėti, kad čia yra mūsų išrinkta atstovė Seime. Ar jie įsižeidė? Negaliu atsakyti, kad visi, kadangi su visais nesu kalbėjusi. Tie, kurie man skambino, ir tie, kurie man rašė – jie buvo įsižeidę“, – DELFI sakė Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkė Regina Narušienė. Pasak R. Narušienės, Seimo pirmininkė nesupranta, kad emigracija – ne asmeninis reikalas, o tautos likimas.
PLB valdybos pirmininkę nustebino ir kitas I. Degutienės pasisakymas – grįžusi iš vizito JAV ji pareiškė, kad JAV lietuviai dvigubos pilietybės nori dėl savo asmeninių interesų.
„Sakyčiau, tai yra nesupratimas – nesupratimas to, ką užsienio lietuvis iš tikrųjų jaučia – atskyrimą nuo savo tėvynės, atskyrimą nuo giminių, šeimos. Sakyčiau, pilietybė – svarbiausias ryšys žmogui su savo prigimtine tėvyne. (…) Manau, tas apibūdinimas nebuvo teisingas“, – kalbėjo R. Narušienė.
Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė sakė apie I. Degutienės pasisakymą žinanti tik iš nuogirdų.
„Girdėjau, kad buvo įsižeidusių ir nepatenkintų. Kita vertus, Seimo pirmininkė išrinkta toje apygardoje, kurioje balsuoja pasaulio lietuviai, kiek žinau, pasaulio lietuviai daugiausia balsų atiduodavo už ponią I. Degutienę. Kodėl ji taip pasakė, jos reikėtų paklausti“, – kalbėjo I. Gasperavičiūtė.
Jos nuomone, šiais laikais neįmanoma priversti žmonių neišvykti, o pasirinkimo išvykti negalima smerkti kaip blogio. „Kiekvieno sąlygos labai skirtingos, ir jei žmogus elementarių savo, šeimos poreikių negali užtikrinti, nesistebiu, kad jis išvažiuoja“, – teigė I. Gasperavičiūtė.
„Kiek tenka bendrauti su užsienyje gyvenančiais lietuviais, jie Lietuvos nepamiršta – jiems išlieka ta tėvynė, kuri buvo, yra ir bus. Kuo ilgiau trunka buvimas užsienyje, tuo sunkiau sugrįžti. Todėl manau, kad mūsų visų pastangos turėtų būti palikti labai atviras duris, atvirus vartus sugrįžtantiems – nesmerkti tų, kurie išvažiavo, nesidalinti į blogus ir gerus lietuvius, nes kiekvieno sąlygos skirtingos, reikia laikytis kartu“, – kalbėjo Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė.
I. Gasperavičiūtės pavaduotoja, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkė Joana Kuraitė-Lasienė apie Seimo vadovės pasisakymus sakė girdėjusi tik iš žiniasklaidos. „Būna momentų, kai vienas sakinys paimamas iš ilgesnių kalbėjimų ir galbūt tos minties akcentavimas buvo perdėtas. Nežinau, nes nebuvau. Bet kad žmonės susirūpinę dėl to, kas paviešinta spaudoje, tai nėra klausimo“, – kad I. Degutienės žodžiai galėjo būti hiperbolizuoti, vylėsi pašnekovė.
J. Kuraitė-Lasienė pastebėjo, kad anksčiau kalbėdama komisijos posėdžiuose, tokių minčių I. Degutienė nebuvo išreiškusi.
Zita, o ar „punskiete“, tai koks nors vertinimo kriterijus? :D….O kad Hitleris buvo vokietis, tai vokieciams turetu buti „negarbe“…?…:D. Kaip kazkas yra protingai pasakes: „jeigu zmogus jau nebeturi kuo diziuotis savyje, tai jis pradeda didziuotis savo tauta ar tautos „isrinktaisiais“…:D
P.S. Visiskai pritariu auksciau rasiusiems komentatoriams.
Aš esu už „viengubą“ pilietybę. tai yra jei Tu būdamas Lietuvis priimi kitos šalies tapatybę, tai jau kaip ir kitos šalies piliečiu tampi. aš už šią sampratą, o ne už patogumų ieškojimą. atleiskit tikrai nenoriu nė vieno įžeisti, bet noriu kad būtų tikrumas aiškumas. O Lietuviu gali būti ir būdamas kitos šalies piliečiu, nieks nedraudžia net džiaugiasi, kad mokosi savo gimtosios kalbos. bet vistiek kita šalis nėra Lietuva, nors ir 99 proc. gyventojų ten gyventų.
R. Narušienė nesupranta, kad emigracija – tai būtent ir yra asmeninis pasirinkimas, o tautos likimas yra gyventi savo protėvių žemėje ir kurti bei puoselėti savo šalies (ar krašto, jei kalbame apie tas etninės Lietuvos žemes, kurios dėl įvairių aplinkybių kol kas administruojamos kitų šalių) gerovę.
Jei per pastaruosius 20 metų daugelis dėl skurdo, noro už savo darbą gauti prideramą užmokestį ar paprasčiausio nesugebėjimo savęs realizuoti Lietuvoje pasirinko emigranto dalią, dažnai įsivaizduodami, kad laikino, tai to negalima pasakyti apie „nepareivius“ iš ankstesnių emigracijos bangų. Dauguma jų nebematė reikalo grįžti ir kurti Lietuvą, nors turėjo užsidirbę ar sukaupę pakankamai didelį finansinį kapitalą ir daug praktinių įgūdžių ar žinių, kurias čia galėjo sėkmingai pritaikyti. Beje, netgi pelningiau nei savo tikrojoje tėvynėje (ne Lietuvoje). Grįžo vienetai, pačioje pradžioje dėstytojai ar kai kurie valstybės valdymo specialistai – perteikti savo žinių, pakonsultuoti, bet tik trumpam, paskui – gal keli verslininkai (žinomiausi, turbūt, Kazickai), Bobeliai ir Adamkai, ir gal keli pensininkai – numirti savo gimtinėje. Bet išimtys tik patvirtina taisyklę – išeivijos lietuviai, sudarantys kone trečdalį tautos, ignoravo Lietuvą ištisus 2 dešimtmečius, kol mes čia bandėme šiaip taip pertvarkyti ūkį iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, eksportą perorientuoti į Vakarų Europą, pažaboti nusikalstamumą, ir visa tai atlikti išlaikydami savo piliečių socialines garantijas, aukštą medicinos bei mokslo lygį. Tą daro ir iki šiol.
Pilietybė, kaip ir santuoka, negali būti dviguba (išimtį padaryčiau etninėse žemėse gyvenantiems lietuviams ar jau nutautėjusiems tenykščiams), nes suteikia ne tik teises, bet ir pareigas.
Kas nori balsuoti ir rinkti mums valdžią, turi pats už ją ir atsakyti „savo kailiu“, t.y. gyventi ir pats pajusti visus to valdymo privalumus ir trūkumus, kad žinotų, ar ją galima kitą kartą rinkti ar ne, kad žinotų, kurie politikai yra patikimi, o kurie – ne, kokios idėjos yra tikros ir įgyvendinamos, o kokios – ne. Taigi, balsuojantis pilietis turi gyventi Lietuvoje. Ypač, turint omenyje, kad kai kuriuose rinkimuose ar referendumo metu balsų dalis skaičiuojama ne nuo atėjusio, o nuo bendro rinkėjų skaičiaus – jei žymi jų dalis gyventų užsienyje ir nebalsuotų, pradėtų strigti rinkimų sistema – pats demokratijos pagrindas. O rinkimų demokratiškumą užtikrina ir jų priežiūros institucija (VRK), kuri neturėtų galimybės patikrinti, ar visose pasaulio šalyse rinkiminė kampanija vykdoma prisilaikant Lietuvos įstatymų (o ir kokiu būdu galėtų – juk tose šalyse galioja savi įstatymai?).
O tie, kas norėtų pasinaudoti tam tikromis pilietubės teikiamomis privilegijomis (turbūt, medicinos paslaugomis, nes pensijos Lietuvoje dar gana mažos?), turėtų taip pat prisidėti ir finansuojant šias viešas paslaugas – dirbdami Lietuvoje, mes tą darome savo sumokamais mokesčiais. Jokių kitų privilegijų pilietybė nesuteikia (nebent gal kam vizos ir leidimo dirbti ES labai prisireikė, tai dėl savo savanaudiškų tikslų stato visą Lietuvą, į pavojų?), beje, net ir toms nebūtina būti piliečiu – užtenka tapti registruotu nuolatiniu gyventoju. Tada net vietos savivados rinkimuose būtų galima dalyvauti.
Malonu, kad punskietė pirmininkauja PLB ir LR seimo komisijai.
Man tai garbė