Kiekvienas žmogus privalo taip gyventi, jog galėtų sau pasakyti padaręs viską, kad tik susidarytų kokią nors nuomonę pomirtinio gyvenimo klausimu. Net jeigu jam teks pripažinti savo bejėgiškumą. Jei to nepadarome, labai daug ką prarandame. Mat klausimas, su kuriuo susiduriama, yra ne kas kita kaip ilgaamžis žmonijos paveldas, pasižymintis slaptu gyvenimu, siekiančiu papildyti mūsų individualią egzistenciją tam, kad padarytų ją pilną.
Kai savęs klausiam, dėl ko labiausiai gailimės, suprantame, kad dažniausiai dėl to, ko nesame padarę. Dėl neištartų žodžių, nepadarytų darbų, baimės suklysti. Nuomonių yra skirtingų, bet dažna ta, jog geriau suklysti ką nors darant, negu nieko nedaryti. Todėl, kad taip įgyjama patirties. Nors ir sakoma, kad reikia mokytis iš svetimų klaidų, kad verta gyventi drąsiai, bet realybėje tai sunkiau.
Niekas taip nepamoko, neugdo kaip savos klaidos. Jei suprantame ir jaučiame, kad dar šiame gyvenime esame susiję su begalybe, mūsų norai ir požiūris kinta. Galų gale mes reikšime tiek, kiek turėsime savyje to, kas esminga. Kitaip mūsų gyvenimas bus iššvaistytas. Svarbu ir tai, kad mūsų santykiai su kitais žmonėmis taip pat pasižymėtų begalybės bruožu.
Gražu, kai paminime, lankome gyvuosius, pabendraujame, kai neužmirštame aplankyti ir mirusiųjų kapų. Kai kurie senoviniai gražiais antkapiais kapai reikalauja priežiūros, nes šių mirusiųjų artimieji mirę arba išvykę užsienin ar į Lietuvą. Gražu, kad nepraeiname abejingai pro senus lietuvių kapus. Buvo laikai, kad antkapiuose lietuvių pavardės rašytos lenkiškai, nes lietuviškai buvo draudžiama. Bet ir dabar taikosi, kad vaikai, palaidoję tėvus, ant antkapių užrašo lenkiškai. Tik kam tai pasitarnauja?..
Senosiose kapinėse prie koplytėlės (visada arti koplyčios laidoti kunigai ar nusipelnę parapijiečiai) yra kun. Mateušo Strimavičiaus kapas su juodo granito paminklu ir užrašu, bylojančiu, jog čia palaidotas prelatas, diakonas Seinų kapitulos, per 40 metų mokytojavęs Seinuose, gimęs 1836 rugsėjo 18 d., miręs 1903 rugsėjo 11 d. Šis kapas atnaujintas (nauja lentutė) LVKD lėšomis 1986 m.
Už šio paminklo palaidotas Seinų „Šaltinio“ spaustuvės ir bibliotekėlės vedėjas Vincas Petruškevičius (1854 11 25 – 1948 05 29). Jo šeimos kapas su akmeniniu paminklu, skelto akmens kryžiumi. Tokių yra dauguma.
Kitapus takelio, greta koplyčios – kapas su akmens paminklu ir iškaltu užrašu: Juozas Kaukas 1863–1895. Tai Seinų apskrities gydytojas, visuomenininkas, vienas iš Varšuvos studentų draugijos steigėjų, slaptos lietuviškos spaudos platintojas. Lietuvių leidinio „Varpas“ (1889–1906) bendradarbis bei vienas stambiausių rėmėjų. Šnekėta, kad jo žmona su dukrele pasitraukė į Vakarus.
Toliau nuo koplytėlės, kitapus takelio, palaidotas kunigas Vincentas Astasevičius ir jo mama. Kunigas kilęs iš Kalvarijos. Klebonavo Seinuose. Mirė, būdamas 61 metų, 1946-ųjų gegužės 1 d. Jam mirus Seinų lietuviai neteko lietuviškų mišių, kurias atgavo net 1983 m. Akmenų antkapiai kunigo ir jo mamos vienodi (atnaujinti).
Šalia buvo daugiau senų paminklų, bet jie išnyko, o toje vietoje palaidoti kiti žmonės lenkiškom pavardėm.
Prie takelio, prie pat koplyčios – kapas ir pavirtęs cementinis paminklas su iškaltu užrašu, bylojančiu, jog čia palaidotas Cyprian Woronowicz – Seinų katedros pakustodis, miręs 1869 m., būdamas 47-erių.
Naujas paminklas Lietuvos kareivėliui – prie pat tvoros, tik įėjus į senąsias kapines, kairėje. Užrašas byloja, jog čia amžiams atgulęs Bronius Burdulis iš Vaiponiškių kaimo, 24 metų, nužudytas 1947 m. gegužės 15 d.
Seinų kapinėse palaidoti lietuviai dvarponiai Čepuliai iš Navasodės dvarelio ir Draudvilai iš Seinų dvarelio (netoli Seinų malūno, prie Seinos upės). Didelis su šeimos nuotraukomis Draudvilų kapas (mirę vyrai – senelis ir tėvas Vytautai) esąs už koplytėlės. Užrašas – lenkų kalba. Pagal žmonių pasakojimus, paskutinė mirė Draudvilienė. Ji ir užrašiusi lenkiškai. Matyt, pati buvo lenkų kilmės. Įpėdinis Algirdas mirė džiova jaunas, 29 metų. Dvarelį nusipirko Feliksas Griška, kilęs iš Klevų.
G. Pakutkienė, punskas.pl
Vaclovai, tai ar uždegei per Vėlines žvakutę ant karių kapų?
Per Vėlines šie kapai atrodė kitaip. Jei būtum degęs žvakutę, žinotum kaip atrodė. Žinai, nuliūdau, kad tik apsimetinėji, kad Tau rūpi Lietuvos karių kapai.
Aš manau, kad čia nėra jokios provokacijos. Nemanau kad nuo kapų nušlavus sniegą būtų gražiau – matytųsi nušalusios, nuvytusios ir pakeitusios spalvas gėlės. Baltas sniego patalas atrodo labai gražiai. Norėjosi pamatyti daugiau nuotraukų. Ačiū autorei už puikų straipsnelį. Ateityje keliaujant pro šalį būtinai užsuksime aplankyti šių kapų ir uždegsime žvakutes net ir ne per Vėlines. Mūsų, šio straipsnio skaitytojų, pareiga kad ant šių kapų pastoviai degtų mūsų uždegtų žvakučių amžina ugnis.
grazios mintys, taiklus pastebejimai ir istorijos dalele. Aciu. Aplankykim tuos kapus.
p. Vaclovai, po nuotrauka parašyta: „Lietuvos savanorių kapai Seinuose ŽIEMĄ“ Kaip kasmet prieš Vėlines, mokiniai su mokytojais kapus sutvarko
Ačiū už įdomų straipsnį !
mielieji,
Nuliūdau, pamatęs kaip Lietuvos karių kapai atrodo per Vėlines. Ar negalima buvo bent sniego pašluoti? Ar šitos nuotraukos tik provokacija? Jeigu taip, tai nesuprantu kam naudinga.