Seinų krašto lietuvių kelionė

Vasarą daugiausia keliaujama, lankoma, dalyvaujama renginiuose, koncertuose jei ne savam krašte, tai Lietuvoje ar kitoje šalyje. Sakoma: savo krašto nepažinęs, nesižavėk svetimu ir jo negirk. Mūsų Lietuva – graži miškų, upių ir ežerų šalis.

Vasarai baigiantis, rugsėjo 12 dieną Seinų krašto lietuvių (40 žmonių iš Seinų ir aplinkinių kaimų) grupė išsiruošė į pažintinę kelionę Merkinės, Liškiavos, Druskininkų link. Kiekvienais metais Lietuva pagražėja, atsiranda naujų įdomių statinių, restauruojami vertingi architektūros paminklai.

 Merkinėje

 Pirmiausia lankyta Merkinė. Įžengus į bažnyčią netikėtai pataikyta į atnašaujamas šv. Mišias. Lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius pasakojo, kad Merkinėje pasikeisdavo arklius karalaitis Kazimieras, vykstantis į Krokuvą ir atgal. Tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Seinijos keliauninkai čia aplankė senovę menančias vietas: ėjo Seinų gatve, apžiūrėjo Vinco Krėvės gimnaziją. Merkinėje yra pastatytas paminklas šv. Kazimierui (iniciatorius – alytiškis A. Vitkauskas).

Įkopus į Merkinės apžvalgos bokštą atsiveria įspūdingas vaizdas. Išvykos dalyviai kraštovaizdį, draustinius, Nemuno vingį, Pastraujo salą, miškus, Merkinės senamiestį stebėjo iš 26 metrų aukščio. Mat šiemet draustinyje pastatytas apžvalgos bokštas yra vienas aukščiausių Lietuvoje. Nors jis ir metalinis, tačiau įsilieja į bokštą supantį pušyną, pakylos aikštelės padarytos kaip medžių lajos. Merkinės apžvalgos bokšto viršūnę pasiekė užsigrūdinęs Klevų kaimo ūkininkas, dabar pensininkas Eugenijus Latvys.

 Liškiavoje

 Liškiava – senas dzūkų miestelis. Ištirta, kad šioje vietovėje žmonių gyventa dar akmens amžiuje. Rasta daug brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos šukių, kaulinių darbo įrankių ir papuošalų. Liškiava minima rašytiniuose šaltiniuose jau nuo 1044 metų. Ant piliakalnio XIV a. pabaigoje stovėjo medinė pilis, po Žalgirio mūšio netekusi reikšmės. Liko pilies griuvėsiai.

XV a. prasidėjo šio krašto kolonizacija, įkurtas dvaras, kuris atiduotas Mykolui Glinskiui. 1509 m. Žygimantas Senasis Liškiavą iki gyvos galvos atidavė Slucko kunigaikštienei Anastazijai. XVI a. antrojoje pusėje dvarą valdė Mikalojus Radvila. Jis Liškiavos bažnyčią atidavė kalvinams. Vėliau ji priklausė evangelikams reformatams. Dvarą valdė Fronckevičių – Radziminskų giminė.

1694-12-06 d. tuometinis Liškiavos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosilla Liškiavos turtus užrašė Seinų dominikonams su sąlyga, kad šie įkurtų vienuolyną ir pastatytų naują mūrinę bažnyčią. 1697-04-22 d. testamentą, kuriuo paliko 300 tūkstančių auksinių pinigų bažnyčios statybai, patvirtino pas tuometinį popiežių ir Lietuvos-Lenkijos kunigaikštį. Po 1699 m. dominikonai tvirtai įsikūrė Liškiavoje ir pradėjo statybas. Bažnyčia ir vienuolynas baigti mūryti iki 1741 m.

Vienuoliai užveisė sodą, pasodino daržus, iškasė tvenkinius. Norėdami Liškiavą padaryti miestu, pakvietė žydų ir jiems suteikė įvairių privilegijų. Šie į savo rankas paėmė prekybą, amatus ir smukles.

Po III Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Užnemunė atiteko Prūsijai. Pusė Liškiavos parapijos atsidūrė kitoje valstybėje, todėl Merkinės parapijos kaimai kairiajame Nemuno krante priskirti Liškiavos parapijai, o Liškiavos parapijos kaimai dešiniajame Nemuno krante – Merkinės parapijai. Vienuolyne buvo kalėjimas nusikaltusiems Seinų vyskupijos kunigams. Vėliau jis pavirto kareivinėmis, o rūsiuose buvo laikomi gyvuliai.

Po Antrojo pasaulinio karo pastatas pritaikytas vidurinei mokyklai. Klebono V. Zubavičiaus pastangomis 1990–1997 m. bažnyčia restauruota ir prikelta naujam gyvenimui. Bažnyčios laidojimo rūsiuose atviruose karstuose yra išlikę vienuolių dominikonų palaikai, liturginio paveldo ekspozicija.

Liškiavoje vargonininkavo Konstantinas Čiurlionis (1851–1914), čia jis susituokė su Adele Radmanaite (dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio tėvai).

Liškiavoje 1914 m. kilo gaisras. 1920 m. lenkams užgrobus Vilnių ir Vilniaus kraštą Liškiava atsidūrė ant valstybės ribos, nes Nemunu ėjo demarkacinė linija.

Vykdant žemės reformą 1923 m. buvo išdalintas dvaras. 1927 m. Liškiavoje įsikūrė „Vilniui išvaduoti sąjungos“ skyrius. Jam vadovavo V. Uždavinys.

1998 m. buvusiame dominikonų vienuolyne įkurta Viešoji įstaiga „Liškiavos kultūros centras“.

Pagrindinės Liškiavos vertybės: archeologinis paveldas, architektūros paminklai – bažnyčia bei buvęs dominikonų vienuolynas, varpinė ir koplytstulpis. Švč. Trejybės altoriai yra vieni iš vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje.

Iš Seinų išvaryti dominikonai čia veikė XVII amžiuje  (gyvenę ne visai du amžius). Gavo žemės su sąlyga, kad pastatys bažnyčią. Ši vieta labai panaši į Seinus. Bažnyčia tuo pačiu pavadinimu – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo. Žagarių gyventojos ypač nustebo pamačiusios Liškiavos bažnyčios šoniniame altoriuje pakabintą didžiulį šv. Baltramiejaus paveikslą, kokio daugel metų ieškota užsieniuose. Labai tiktų tokio paveikslo reprodukcija ir šv. Baltramiejaus globojamoje Žagarių bažnytėlėje.

Dauguma keliauninkų Liškiavoje nužingsniavo prie Nemuno, kur išlikę kunigaikščio Vytauto Didžiojo statytos pilies griuvėsiai.

 Druskininkuose

 Druskininkuose pasitiko gerb. Eugenija Sidaravičiūtė, mūsų kraštietė, vaikystėje su tėvais prievarta iškelta iš gimtosios Taurusiškės. Ji papasakojo apie pačios ir kitų entuziastų iniciatyva įkurtą Rezistencijos ir tremties muziejų.

Seinų krašto lietuviai lankė draustinį prie Nemuno, vaikštinėjo gražiomis miesto gatvėmis, žavėjosi Eglės žalčių karalienės vitražu.

 Už ekskursiją jos dalyviai labai dėkingi mūsų kraštietei Eugenijai Sidaravičiūtei bei organizatoriui Algirdui Vektoriui.

G. Pakutkienė, punskas.pl