Jeigu kas paklaustų, su kuo man siejasi Seinai, greičiausiai pagalvočiau apie Seinų Švč. Mergelės Marijos baziliką su paslaptingu vienuolyno mūru. Tas mūras nuo seniai keldavo didelį smalsumą. Man kažkodėl atrodė, kad mūsų, Punsko ir Seinų krašto lietuvių, išlikimo paslaptis slypi būtent toje vietoje. Pirmiausia bandydavau įsivaizduoti, kaip 1602 m. iš Vilniaus atvykę dominikonai su baltais abitais, gobtuvais, su diržais bei kairėje pusėje segimais rožančiais kuria vienuolyną ir vykdo savo misiją…
Vėliau vienuolyno rūsiuose 1826 m. (1826–1915, 1918–1919) įsteigiama Seinų kunigų seminarija, kuri išugdo daug žymių rašytojų, knygnešių ir kitų neeilinių veikėjų. Išgarsėja Seinų vardas. Veikiant spaustuvei miestas tampa vienu reikšmingiausių Lietuvos kultūros centrų.
Vienuolynas siejasi visų pirma su religine veikla, kurios negalima skleisti be rašto. Seminarija, tai mokslas, o mokslas, tai darbas su knygomis. Kaipgi tad apsieiti be bibliotekos? Juk bibliotekos atsirado prie religinių institucijų… Ši tema nedavė man ramybės, kol netyčia „Aušroje“ (1998 m. 8 nr.) užtikau humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Katiliaus straipsnį „Jono Reitelaičio laiškas Vaižgantui: Iš Seinų kunigų seminarijos bibliotekos istorijos“. Vėliau naudodamasi informacijomis ir nuorodomis pradėjau naršyti. Radau dar Jolantos Dapkevičiūtės diplominį darbą „Knyga Seinų-Punsko krašto lietuvių kultūroje“.
Pasirodo, Dominikonų ordinas garsėjo savo bibliotekomis. Jose, kaip teigia A. Pacevičius („Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 m.“), buvo daug įvežtinių leidinių (apie 60%). Jų pagrindą sudarė katalikiškų spaustuvių produkcija – iš Kelno, Venecijos, Augsburgo, Paryžiaus, Romos. Iš vietinių spaustuvių neabejotinai pirmavo Vilnius. Dominikonai turėjo Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Poznanėje leistų knygų.
Dominikonų vienuoliai (seniausia filosofijos mokykla Lietuvoje) vertino vadinamojo katalikiškojo humanizmo laikais suformuluotą grįžimo prie šaltinio principą. Jų bibliotekose buvo gausu Aristotelio ir jo pasekėjų veikalų. Biblijos, kuri tarsi atverdavo duris į vienuolyno biblioteką, buvo įvairiausių leidimų, pradedant nuo inkunabulų laikų. Ypač vertingas vienuolynuose buvo Konstantino Sirvydo „Žodynas“. Bibliotekose būdavo ir protestantų knygų bei vietinių vienuolių kūrinių. Kai kurie iš jų labai originalūs…
Žinoma, kad 1610 m. Seinų vienuolyno bibliotekoje buvo 54 teologiniai veikalai. Vienuolyno patalpose dominikonai buvo įsteigę ir pirmąją spaustuvę… Uždarius vienuolyną 1804 m. daug knygų išvežta į Rusijos gilumą. Kas liko, tai 1818 m. sunaikino Seinuose siautėjęs gaisras.
Apie seminarijos bibliotekas sužinojau maždaug tiek. Pagrindinę seminarijos biblioteką įsteigė vysk. M. Manugevičius. Jai jis paaukojo savo privačias knygas. 50 tomų padovanojo kunigas M. Jowdyski. Daugiausia knygų į seminariją pateko iš uždarytų vienuolynų bibliotekų: Virbalio, Liškiavos dominikonų ir kitų nežinomų vienuolynų, panaikintų 1819 m.
Tai nebuvo didelė biblioteka. Pirmą knygų sąrašą sudarė konsistorijos sekretorius Babinavičius, jau mirus vysk. M. Manugevičiui. Iš pradžių besikurianti biblioteka neturėjo tinkamų patalpų. Trūko taip pat spintų. Knygos buvo sudėstytos ant grindų. Tik po 7 metų seminarijos rektorius informavo vyskupą, kad biblioteka pagaliau sutvarkyta ir sudarytas knygų katalogas. Yra žinoma, kad 1832 m. biblioteką tvarkė profesorius Naruševičius. Jis po pamokų su klierikais pernešė knygas į joms pritaikytą kambarį. Jas sudėstė ir turėjo paruošti sąrašą. 1849 m. bibliotekos fondą sudarė apie 200 tomų. Naujoms knygoms įsigyti trūkdavo lėšų. Sakykim, 1855 ir 1857 m. įsigyta tik po vieną knygą. Padėtis pagerėjo po paskutinio vienuolynų panaikinimo 1864 m. Tada į Seinus suvežtos knygos, priklausančios Tikocino seminarijos ir Vansošo karmelitų vienuolyno bibliotekoms. Dvasinei vyriausybei leidus, į Seinus buvo perkelta ir Kalvarijos dekanato biblioteka. Kaip bibliotekos aukotojai minėtini prelatas P. Andruškevičius, prelatas Krajewski, kun. A. Lesniewski, prelatas A. Dorobis, prelatas A. Marma, kun. Jasinskis, P. Brazevičius, J. Staugaitis, J. Karužas, A. Dmochowski.
1873 m. seminarijos vizitacijos akte nurodoma, kad biblioteka yra pirmame aukšte ir užima vieną kambarį. Bibliotekos kambarys buvęs mažas, tamsus, su vienu langu. Dažniau naudojamos knygos buvo rekreacijos salėje. Čia pastatyta didelė spinta su enciklopedijomis ir žodynais.
Draugijėlė taip pat leido savo laikraštį. Vėliau sulenkėjusi seminarijos valdžia uždraudė jį leisti, o draugiją uždarė. Tačiau ji veikė toliau, tik slaptai. Jos nariai susitarę kas mėnesį rašydavo bent vieną straipsnį, o per atostogas paruošdavo ilgesnį rašinį. Taip atsirado Reitelaičio parašyta „Gudelių monografija“, „Žydų tauta Kristaus laikais“ ir įvairūs straipsneliai „Šaltinyje“… Labai reikšminga buvo tai, kad Reitelaitis su draugais galėjo nekliudomi naudotis seminarijos bibliotekos knygomis. Jis turėjo raktus ir čia organizuodavo slaptus susirinkimus.
Įkūrus Seinuose spaustuvę, bibliotekų fondai buvo papildomi šios spaustuvės leidiniais.
Iki 1905 m. seminarijos biblioteka neturėjo lietuviškų knygų skyriaus. Tik atgavus lietuvišką spaudą susilaukta didesnio skaičiaus lietuviškų knygų. Klierikai sumanė tokį skyrių įsteigti. Tam tikslui susitarė patys aukoti pinigus ir pirkti knygas. Daug pinigų paaukojo ir kai kurie kunigai: V. Dvaranauskas, K. Prapuolenis, J. Laukaitis, J. Totoraitis. Yra žinių, kad po mirties (1902 m.) vyskupo A. Baranausko knygynėlis atiteko taip pat seminarijos bibliotekai. Kun. S. Norkus – ilgametis Punsko parapijos klebonas – prieš mirtį savo sukauptas knygas atidavė kunigų seminarijai.
M. Krupavičius, kuris Seinų seminarijoje mokėsi 1908–1913 m., savo „Atsiminimuose“ mini, kad jo studijų laikais seminarija turėjo didelę ir turtingą biblioteką. Ypač daug buvo senų knygų, net viduramžių rankraščių. Bibliotekoje buvo taip pat M. Daukšos rankraštis, tik neaišku, ar tikrai originalas, ar jau kieno kito perrašytas. Minima ir M. Daukšos lietuviškoji „Postilė“ bei M. Valančiaus raštai.
Seminarijos bibliotekininko pareigas eidavo kuris nors profesorius. Į pagalbą pasikviesdavo klieriką. Kurį laiką talkino klierikai Ignas Starka, Juozas Juozaitis ir Juozas Danielius. Kas po profesoriaus Mykolo Naruševičiaus tvarkė biblioteką, kol kas nėra žinomas.
1908 m. seminarijos rūmai buvo suremontuoti. Po to biblioteka perkelta į naujas patalpas. Toliau ji buvo pirmame aukšte, bet dabar užėmė du (arba tris) kambarius su šviesiais langais.
Kiek vėliau biblioteką globojo prof. Pr. Augustaitis. Jis seminarijoje profesoriavo nuo 1871 metų. Manoma, kad kai biblioteka dar nebuvo iki galo baigta tvarkyti, prof. Augustaitis atsisakė pareigų. Tada biblioteka buvusi vicerektoriaus Romualdo Jalbžykovskio (vieno iš didžiausių lenkintojų) žinioje. Jis paliepė pirmojo kurso lenkams klierikams (Moroz, Kuklewski) prieš remontą knygas pernešti į kitą kambarį. Esant progai senas knygas ir prirašytus sąsiuvinius įsakė sudeginti krosnyje. Jalbžykovskis tuo metu turėjo labai daug pareigų seminarijoje ir miesto kooperatinėje krautuvėje, tai bibliotekai, laimė, visiškai nebelikdavo laiko.
Tuo metu pagalbininku pradėjo dirbti trečiakursis J. Reitelaitis. Į Seinų seminariją jis įstojo 1907 m. būdamas beveik dvidešimt trejų metų ir joje buvo iki 1913 metų. Klierikas Reitelaitis buvęs gabus, plačiai apsiskaitęs, visą jau tada didelę biblioteką pažinojo kaip savo penkis pirštus. Sugebėjo prašomą knygą ne tik paduoti, bet ir atversti puslapį, kuriame buvo aiškinama skaitytoją dominanti problema. J. Reitelaitis visą laisvalaikį praleisdavo bibliotekoje. Jo darbas buvo labai naudingas į lietuvybę besiorientuojantiems klierikams. Svarbu dar paminėti, kad
Reitelaitis, būdamas seminarijoje, ėmėsi tirti savo krašto praeitį. Tai tęsė visą gyvenimą.Kaip kiekvienoje bibliotekoje, taip ir Seinų seminarijos, laikui bėgant, kai kurios knygos dingo. Tarp jų buvo daug vertingų lietuviškų knygų. Tai pastebėjęs Reitelaitis, pasitaręs su draugais, nutarė svarbesnes lietuviškas knygas paslėpti. Jie išėmė iš grindų dvi lentas, iškasė žemę, kurią nepastebimai išnešė. Po to sudėjo turtą, lentas grąžino į vietą. Niekas net nepagalvojęs, kad bibliotekoje yra paslėptas lobis.
Po Jalbžykovskio bibliotekininku tapo Pranciškus Vondolovskis. Jis labai „valė“ knygyną ir pildė jį naujomis H. Sienkievičiaus knygomis.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui dalis knygų iš Seinų seminarijos buvo išvežta į Rusiją. Kita dalis, galbūt didesnė, 1919 m. lenkų kariuomenei užėmus Seinus (seminarijos profesoriai ir klierikai buvo atgabenti prie demarkacinės linijos Punsko krašte ir ištremti į Lietuvą) nugabenta į Zyplius, vėliau į Gižų dvarą, dar vėliau – į Vilkaviškį. Vilkaviškio seminarijoje atsiradusios knygos sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą. Galimas daiktas, kad dalis knygų galėjo patekti į Lomžą, kur buvo įkurta lenkiška seminarija.
Dominikonų bibliotekos ir seminarijos bibliotekų istorijos labai įdomios, bet kartu komplikuotos. Komplikuotos todėl, kad vis dar trūksta istorinių šaltinių, o įdomios tuo, kad jų tyrinėjimai svarbūs mūsų kultūros istorijai. Pasilieka knygų likimo problema ir daug neaiškių spragų…
Dar prisimenu seniausios pasaulio – Aleksandrijos bibliotekos istoriją (III a. pr. m. e.) ir jos visišką sunaikinimą, apie ką rašiau pernai punskas.pl portale. Egiptiečiai savo kultūros paminklą 2002 m. atstatė. Tai naujoviškiausia biblioteka pasaulyje, kuri ir vėl spinduliuoja… Ar mūsų istorijos tušti puslapiai bus užpildyti? Ar sunkiai puoselėta dvasia pasiliks akmenyse, o jos vietą užims kita?
M. Malinauskienė, punskas.pl
Sigito Birgelio nuotraukos
Labai įdomus straipsnis. Ačiū autorei