Į Seinų „Lietuvių namų“ konferencijų salę rugpjūčio 28 dieną žmonės rinkosi susikaupę. Tai rimčiai ir susikaupimui nuteikė renginio tema: SEINŲ KUNIGŲ SEMINARIJOS 185 METINIŲ MINĖJIMAS. Grupelei alytiškių teko garbė dalyvauti šioje šventėje.
Konferencijoje pranešėjai buvo du: Lietuvos istorijos instituto istorijos mokslų daktaras, profesorius Algimantas Katilius ir istorijos mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius.
Profesoriaus Algimanto Katiliaus pranešimo tema – „Seinų kunigų seminarijos steigimo priežastys“. Jis apžvelgė visą seminarijos gyvavimo laiką, pradedant jos įkūrimu. Popiežius Pijus VII Seinų (arba Augustavo) vyskupiją įsteigė 1818 metų birželio 30 d., kai buvo reorganizuota Vygrių vyskupija. Seinų vyskupijos teritorijos pakraštyje Tikocino miestelyje jau anksčiau buvo įkurta maža dvasinė seminarija, tačiau ji neparuošdavo pakankamai kunigų, ypač lietuviškam kraštui. Todėl 1826 metais Seinų vyskupas Mykolas Jonas Manugevičius kunigų seminariją įsteigė Seinuose. Pirmasis seminarijos rektorius ir buvo pats M. Manugevičius. Besimokančių klierikų padaugėjo, kai 1863 metais Tikocino seminarija buvo prijungta prie Seinų seminarijos. Seminarijoje pradėjo dėstyti tik trys profesoriai, bet į pabaigą XIX amžiaus jau buvo 19 dėstytojų. Dauguma jų buvo kilę iš lietuviško krašto, baigę Marijampolės arba Veiverių mokytojų seminarijas.
Per visą seminarijos gyvavimo laikotarpį didesnę dalį klierikų sudarė lietuviai, kilę iš valstiečių šeimų, daugiausia iš Marijampolės ir Kalvarijų apskričių. Lietuvių kalbos mokymas seminarijoje buvo oficialiai įvestas nuo 1904/05 mokslo metų. Iki to laiko lietuviai klierikai kalbėjo tarpusavy lietuviškai, netgi kaip tautinį himną pradėjo giedoti ištrauką iš Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“. Lietuviškojo rašto draudimo metais daugelis jų buvo knygnešiai, lietuviškų knygų platintojai. Įvedus lietuvių kalbos mokymą dėstyti buvo pakviestas Juozas Laukaitis. Juozo Laukaičio įnašas į Seinų istoriją yra labai didelis. Jis greitai buvo pastebėtas visuomeninėje veikloje, nes ne tik dėstė lietuvių kalbą, bet ir skatino palaikyti lietuvybę tarp lietuvių klierikų. Atgavus spaudą J. Laukaitis su kitais bendraminčiais įsteigė „Šaltinio“ spaustuvę.
Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai ir mokytojai
Sustiprėjusi lietuvių kalba Seinų krašte, atsiradę laikraščiai ir kiti spaudos leidiniai, į kuriuos labai mielai rašė straipsnius lietuviai klierikai, piktino lenkų vyskupus, atsirado reikalavimų, kad į seminariją būtų primama vienodai lenkų ir lietuvių studentų. Tai įvykdyti buvo nelengva, nes Suvalkijos krašte Seinų kunigų seminarija buvo vienintelė. 1919 metais Seinų kunigų seminarija buvo uždaryta, o savo veiklą tęsė Vilkaviškyje ir jau buvo vadinama Vilkaviškio kunigų seminarija.
Istorijos mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius kalbėjo apie Seinų seminarijoje besimokiusius žymius žmones, skaitė išlikusius jų pačių prisiminimus apie seminariją, apie dėstytojus. Išgirdome daug žinomų, labai gerbiamų žmonių pavardžių: prelatas Mykolas Krupavičius, Motiejus Gustaitis, Jonas Totoraitis, Juozapas Čaplikas, Jonas Reitelaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Martynas Sederevičius, iki šiol vadinamas Knygnešių tėvu, ir daug kitų. Šioje seminarijoje mokėsi, tik jos nebaigė, nes pasirinko gydytojo profesiją, Vincas Kudirka. Seinuose dirbo didžiai gerbiamas poetas vyskupas Antanas Baranauskas. Besiklausydamas vardijamų pavardžių nejučiom pagalvoji, kad Seinai yra lietuvių tautos kultūros lopšys.
Po šv. Mišių Seinų Bazilikoje, kurias aukojo kunigas prof. Kęstutis Žemaitis iš Kauno, po iškilmingo chorų koncerto (dainavo ir giedojo Jonavos jungtinis choras „Žemyna“ ir Marijampolės „Šešupė“) alytiškis Alfonsas Vitkauskas padovanojo Seinų krašto lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininkui Algirdui Vektoriui prelato Mykolo Krupavičiaus knygą, kurioje atsispindi gerbiamo prelato veikla nepriklausomos Lietuvos politikoje.
Vėliau vaikščiojome buvusios kunigų seminarijos koridoriais ir salėmis. Nors pastatai prašyte prašosi remonto, jau keliose salėse čia kuriasi muziejus, ant aptrupėjusių sienų – paveikslų paroda, nuotraukų ekspozicijos. Ir tiesiog jauste jaučiamas tikėjimas šio pastato atgimimu, o tikėjimas remiasi Lenkijos lietuvių tautine tvirtybe.
Šis kraštas yra toks lietuviškas, kad netgi vaišino labai skaniais cepelinais. Važiuodami namo vis prisiminėme, kaip žmonės gatvėje, išgirdę mus kalbant lietuviškai, šypsodamiesi sveikindavosi irgi lietuviškai. Čia turbūt reikėtų pridurti – tenebūna pamirštas vyskupo Antano Baranausko nepaprastai didelis darbas, tirpdant priešpriešą tarp lenkų ir lietuvių.
Nuotr.: Jonavos choras ŽEMYNA prie Seinų bažnyčios
Konferencijos dalyvė Scholastika Kavaliauskienė