Dažnai keliaujame tolimą kelią, kad pamatytume, kaip gyvena kitų kraštų žmonės, domimės tų kraštų kultūra ar net žmonių buitimi. Tai labai įdomu…
O štai nors trumpai pažvelgti į savo krašto praeitį galima visai netoli nukeliavus. Šalia Punsko esančiame Ožkinių kaime punskietis Petras Lukoševičius jau penkiolika metų kuria unikalią gyvenvietę. 2001 metais šiame kaime nusipirkęs 7,5 hektaro žemės, žmogus pradėjo įgyvendinti savo svajonę – atkurti prūsų-jotvingių kaimą. Įsigyto sklypo reljefas tam irgi pasitarnavo: medžiais apaugusios kalvelės, drėgni įkloniai, labai tinkantys nedideliems vandens telkiniams įruošti, ir akmenų Punsko apylinkėse kaip prisėta… Nurinksi nuo kaimyno laukų akmenis – didelę paslaugą ūkininkui padarysi.
Gyvenvietės šeimininkas ponas Petras mielai sutinka aprodyti savo valdas nedidelei mūsų, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narių, grupelei. Turintis neabejotiną Dievo dovaną – puikią iškalbą, jis greitai visiškai pavergia mūsų dėmesį. Gal taip dar nuteikia žodis prie įėjimo: „PRŪSA“, tai reiškia Senoji Prūsija, taip pat užrašas ant lentų prūsų ir lietuvių kalbomis, kuris skelbia: „ATLEISKI, BROLI, TU PALAIDOTAS, AŠ GYVAS, BET GARBĘ TAVĄJĄ VIS ŠLOVINS MŪSŲ ŠIRDYS. TU ŠIMTMEČIUS MIEGOJĘS DABAR KELIES IR VĖLEI MATOME MES SENĄ PRŪSĄ.“
Ant kalno iškilusi, vandens grioviu apjuosta ir nusmailintų stačių sienojų tvora aptverta medinė pilis, sargybos bokštas, originalūs gyvenamieji nameliai, sandėliai, aukuras, ant akmenų išraižytos datos ir prūsų karžygių vardai… Visa aplinka tokia tikroviška, jog mes net neklausiame, iš kur tokios žinios. Petras Lukoševičius pats pasisako daugybę laiko praleidžiantis prie įvairių istorinių knygų, nagrinėjęs daug archyvinių raštų lenkų, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Be to, jaučia turintis prūsų kraujo. Jo, taip pat kai kurių istorikų teigimu, prūsiško kraujo turi apie du milijonus lenkų, vokiečių, lietuvių. Žinant, kad Senoji Prūsija užėmė dalį Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos (Mažoji Lietuva) žemių, tai visai tikėtina. Yra žmonių, norinčių atgaivinti prūsų kalbą ir neleisti nuskęsti užmarštyje istorijai apie tautą, kuri išdidžiai save vadino prūsais. Vienas tokių žmonių ir yra gyvenvietės šeimininkas Petras Lukoševičius.
Mediniai gyvenvietės statiniai statyti pagal senovines statybų tradicijas, naudojant vienintelį įrankį – kirvį. Tikslios informacijos apie tų laikų architektūrą nebuvo, kaip nebuvo ir tokių namų statytojų – meistrų. Taigi reikėjo pasitelkti savo vaizduotę, pasinaudoti aprašymais legendose ir padavimuose. Surado ponas Petras ir meistrą, kuris sakė jam paskutiniam perduodąs tokių statybų paslaptis.
Prie vieno tako išnykusios prūsų tautos atminimui įrengta akmenų galerija. Išrikiuotuose įspūdingo dydžio akmenyse išraižyti prūsų karvedžių įsivaizduojami portretai, žymiausių karvedžių vardai, taip pat Senosios Prūsijos teritorinių sričių pavadinimai: SEMBA, GALINDA, BARTA, SASNA, PAGUDE, PAMEDE ir kt. Yra akmuo, kuriame pagerbtas Durbės mūšio karių atminimas. Po šio mūšio prasidėjo Didysis prūsų sukilimas prieš užkariautojus kryžiuočius. Jis tęsėsi keturiolika metų (1260–1274 m.).
Pagaliau kaip įvardinti visą tą darbštumo, fantazijos ir žinių kūrinį? Ši Jotvingių ir prūsų gyvenvietė turi ekoturizmo sodybos statusą. Senoviniuose jos nameliuose galima apsigyventi, tam yra tinkamos sąlygos. Be to, statyba dar nebaigta. Tokios mintys kyla pažiūrėjus į tvarkingas rietuves statybinių medžiagų. Išvykome į namus linkėdami sėkmės darbščiam ir kūrybingam gyvenvietės šeimininkui, dėl kurio išradingumo jautėmės prisilietę prie krašto praeities.
Scholastika Kavaliauskienė, punskas.pl