Viešpatie, Tu geriau už mane žinai, kad aš kasdien senstu ir vieną dieną būsiu visai sena. Apsaugok mane nuo pagundos kiekviena proga ką nors pasakyti. Gelbėk mane nuo didėjančios aistros tvarkyti kitų reikalus.
Išmokyk mane mąstyti (bet ne spėlioti), mokyk kitam ištiesti pagalbos ranką (bet ne diktuoti jam).
Man gaila, kad liks neperduota mano didžiulė sukaupta išmintis, bet Tu, Viešpatie, žinai, kad aš tokiu būdu norėčiau išsaugoti bent keletą bičiulių.
Apsaugok mane nuo plepėjimo apie gausybę smulkmenų ir suteik man polėkio būti sąmoninga.
Išmokyk mane nutylėti savo ligas ir negalavimus, jų vis daugėja, o kiekvienais metais didėja noras juos pasakoti. Nedrįstu Tavęs maldauti sugebėjimo maloniai išklausyti kitų skundus apie ligas, tačiau išmokyk mane bent kantriai juos iškęsti. Išmokyk mane to išmintingo suvokimo, kad ir aš galiu klysti.
Leisk man išlikti vertai kitų meilės. Aš nenoriu būti šventuoju – su jais nelengva sugyventi, – o tapti sena niurzga būtų vainikas pačiam velniui. Išmokyk mane surasti žmonėse netikėtų talentų ir suteik man, Viešpatie, maloningą dovaną juos parodyti kitiems.
Pavyzdingo elgesio pavyzdys gali būti atsistatydinusio popiežiaus poelgis. „Katalikų“ 5 nr. (2013-03-03 d.) straipsnyje „Neparašyta popiežiaus Benedikto XVI enciklika“ (toks pavadinimas paskelbtas ir prancūzų savaitraštyje) autorius tvirtina: „Popiežius Benediktas, atsistatydindamas iš pareigų, nepaskelbs jau beveik baigtos rašyti enciklikos apie tikėjimą. Ji neparašyta ar, tiksliau tariant, parašyta ne plunksna, bet jo pontifikato darbais. Ji ne tekstas, bet tikrovė, nuolankumas. Žmogus, priklausantis intelektualų elitui, priešininkų bijodamas, studentų mylimas, visų gerbiamas už taiklias Bažnyčios ir pasaulio analizes, 2005 m. balandžio 19 d. vos išrinktas Popiežiumi, visiems pasirodė kaip pjauti vedamas avinėlis… Paskui jam reikėjo išmokti būti popiežiumi, nes buvo tarsi išrautas su šaknimis iš drėgnos žemės ir pastatytas viso pasaulio akivaizdoje. Jis nesugebėjo įsijausti į Jono Pauliaus II vaidmenį, o pasaulis nesugebėjo suprasti popiežiaus, kuris nemoka žavėti… Jam nepristigo Dievo malonės, bet malonė pasauliui kaip dalykas nelabai įdomus. Dar kartą nuolankiai jis mokėsi visiems stebint. Paskui buvo 7 sunkūs pontifikato metai, nesusipratimai, nesutarimai, išdavystė artimoje aplinkoje, todėl jam veikti buvo sunku.
Po sunkių fizinių išbandymų, kuriais buvo pažymėtas Jono Pauliaus II pontifikatas, po pasikėsinimo į jo gyvybę ir Parkinsono ligos, Benediktui XVI teko iškentėti ne mažiau sunkius dvasinius išbandymus, visą virtinę neregėtai aršaus priešiškumo. Atsistatydindamas popiežius pasitraukia į šešėlį panašiai kaip ir visas jo pontifikatas. Bet tik Dievas žino, koks galingas ir vaisingas jo nuolankumas…“
Stebina ir paprastumu žavi pasaulį naujai išrinktas popiežiumi Pranciškumi pasivadinęs Argentinos kardinolas.
(TERESĖ AVILIETĖ /1515–1582/)
Parengė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl