1941 m. birželio 14 d., 3 val. nakties, enkavedistai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų areštus ir trėmimus į atokias šiaurines Sovietų Sąjungos teritorijas.
Birželio 15-18 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 32 tūkst. žmonių. Didžioji dalis – daugiausia moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus vyrai – buvo ištremti į Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, o likusieji vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į pataisos darbų lagerius.
Pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo tikslas buvo pašalinti iš Lietuvos gyventojų sluoksnį, turintį aktyvią tautinę savimonę, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bei įtvirtinimo darbuose.
Tačiau birželio 14-oji – ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties išvysti savo artimuosius, vilties sugrįžti į tėvynę. Viltis teikė tremtiniams ir politiniams kaliniams jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžino poilsio savo gimtinėje. Sugrįždami jie parsinešė ir gyvenimo kelyje jiems švietusią viltį.