1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto sovietai pradėjo organizuotus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į šiaurines Sovietų Sąjungos teritorijas.
***
Primename:
1940 m. birželio 14 d., apie 12 val. nakties, Molotovas Sovietų Sąjungos vyriausybės vardu įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą. Tarp kitų kaltinimų buvo reikalaujama, kad Lietuva įsileistų sovietinės kariuomenės dalinius, pakeistų vyriausybę, įvykdytų kitus nepagrįstus reikalavimus.
1941 m. birželio 14 d., 3 val. nakties, enkavėdistai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų areštus ir trėmimus į atokias šiaurines Sovietų Sąjungos teritorijas.
Birželio 15–18 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 32 tūkst. žmonių. Didžioji dalis – daugiausia moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus vyrai – buvo ištremti į Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, o likusieji vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į pataisos darbų lagerius.
***
Pagrindinis pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo tikslas buvo akivaizdus: pašalinti iš Lietuvos gyventojų sluoksnį, turintį aktyvią tautinę savimonę, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bei įtvirtinimo darbuose. Buvo siekiama sunaikinti ištisas šeimas, tuo būdu naikinant ir jų sukauptą patirtį, visuomeninę bei kultūrinę įtaką. Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio, tačiau labiausiai nukentėjo inteligentija. Tarp išvežtųjų – buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvęs Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, buvęs ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, buvę ministrai J. Masiliūnas, J. Sutkus, J. Papečkys, J. Stanišauskis, J. Tonkūnas, S. Šilingas, V. Čarneckis, rašytojai A. Gricius, V. Bičiūnas, spaudos darbuotojai ir žurnalistai K. Dausa, V. Gustainis, B. Žygelis, mokslininkai I. Tamošaitis, V. Vilkaitis ir kt. Tarp sovietinio teroro aukų buvo beveik 1,2 tūkst. mokytojų ir 79 kunigai.
Kitas svarbus trėmimo tikslas – noras aprūpinti SSRS Sibiro ir šiaurines sritis nemokama darbo jėga. Nuvežti į tremties vietą žmonės turėdavo patys susikurti minimalias, būtiniausias gyvenimo sąlygas bei tuo pat metu dirbti jiems paskirtus darbus. Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti bendruose barakuose ir žeminėse, pritaikytose gyventi tiktai vasarą. Dėl antisanitarinių sąlygų, tymų epidemijos ir bado tremtinių, ypač vaikų ir senesnio amžiaus žmonių, mirtingumas buvo labai didelis.
Birželio 14-oji ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties sugrįžti į tėvynę, vilties išvysti savo artimuosius. Viltis palaikė tremtinius ir kalinius sunkiausiais, juodžiausiais jų gyvenimo metais, suteikė jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžinojo poilsio savo žemėje.
punskas.pl