Pradžių pradžia

Kada, kurį mėnesį ar dieną, geriausia būtų minėti jubiliejines 420-ąsias Punsko parapijos metines? 2017-ųjų birželio pabaigoje jos buvo paminėtos iškilmingame Punsko valsčiaus tarybos posėdyje, kurio metu Julija Račiuvienė skaitė paskaitą apie parapijos įkūrimo aplinkybes, buvo apdovanoti nusipelniusieji Punsko valsčiui ir parapijai žmonės. Jubiliejų švęsta ir per šių metų Punsko dienas (Žolinės atlaidus). Metines galima ir reikėtų minėti ištisus metus, bet labiausiai tinkama data – 2017 metų spalio 27-oji! Kodėl? Lygiai prieš 420 metų karalius Žygimantas III Vaza Varšuvoje pasirašė dokumentą, patvirtinantį Punsko parapijos įsteigimą. Nuo šios datos prasidėjo Punsko miestelio ir parapijos istorija.

Punsko „Aušros“ leidykloje yra rengiama knyga „Punsko parapija 1597–2017“, kuri pasirodys dar šiais metais. Jos sudarytojai: Sigitas Birgelis, Nijolė Birgelienė, Božena Bobinienė, kun. Marius Talutis. Knygoje bus publikuojami karaliaus Žygimanto III dokumentai, jų analizės, 1597 m. dokumento vertimas, kurį atliko mūsų kraštietis, Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas Jonas Malinauskas. Leidinyje rasite įdomių straipsnių apie Punsko bažnyčią, dvasininkus, chorą, kapines, informacijos iš parapijos istorijos bei nūdienos, didelį pluoštą nuotraukų, iliustruojančių parapijos religinį gyvenimą.

Prieš 20 metų Punsko „Aušros“ leidykloje buvo išleista Julijos Račiuvienės knyga „Dzieje osadnictwa w parafii Puńsk od r. 1597 do końca XVIII w.“, parengta pagal jos magistro darbą, kurioje yra nemažai informacijos iš Punsko parapijos istorijos. Prieš 10 metų, minint 410-ąsias Punsko parapijos įkūrimo metines, pasirodė Sigito Birgelio nuotraukų albumas „Punsko parapija 1597–2007“. Nemažai straipsnių apie Punsko parapiją buvo įvairiomis progomis paviešinta „Aušros“ žurnale bei istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“. Yra taip pat nemažai dokumentų bei archyvinės medžiagos, susijusios su Punsko parapijos įkūrimu.

Dabartinio Punsko teritorijoje tūkstančius metų gyveno jotvingių gentys. Apie jų buvimą byloja ežerų, upių ir vietovių pavadinimai, piliakalniai, pilkapiai ir kapinynai. Vos 7 km į vakarus nuo Punsko yra Eglinės piliakalnis, kur stovėjo jotvingių gynybinė pilis, už 15 km – Klevų piliakalnis. Maždaug 30 km nuo Punsko stovi, kaip ir prieš 1000 metų stovėjo, Uosinės, Šiurpilio, Rudaminos ir kiti piliakalniai. Po vadinamojo ketverių metų jotvingių karo su kryžiuočiais (1279–1283) sumažėjo gyventojų, o ši teritorija apaugo miškais. Vytauto Didžiojo laikais ir vėliau šios girios buvo padalintos į eigulijas, kurios priklausė karaliui. Miškai buvo kertami, vyko krašto kolonizacija. Pagal vienus istorikus, į Punską atsikėlė lietuviai iš Merkinės ir Punios. Kiti teigia, kad nėra tam jokių rimtų pagrindimų.

Merkinės girios aprašymo (revizijos) akte 1559 m. minima Punsko eigulija ir joje esančios girios tarnybos: 8 prie ežero (tiksliai neapibrėžtoje vietoje), kelios Studenczos (dabar Šaltėnai) ir Krzywesiolo (dabar Kreivėnai) kaimuose.

Kad esame, kad Punskas yra, kad yra bažnyčia, parapija, galime kaltinti tik Merkinės, Lazdijų ir Seivų girių valdytoją Stanislovą Zalivskį. Jis buvo pagrindinis Punsko parapijos sumanytojas, įkūrėjas ir fundatorius. Analizuojant karaliaus Žygimanto III Vazos privilegijas Punsko bažnyčiai, darosi aišku, kad garbingo girininko dvaras buvo ne Merkinėje, Lazdijuose, Seivuose ar prie Punsko ežero, bet, atrodo, Mockavoje.

Istorikė Vaida Kamuntavičienė religijos mokslo žurnale „Soter“ paviešintame straipsnyje „Punsko bažnyčios fundacija ir parapijos materialinė padėtis XVII a.“, tarp kitko, rašo: „Punskas įsikūręs senosiose jotvingių žemėse, miškingame regione, Lietuvos didžiojo kunigaikščio domene. Šaltiniuose minima XVI–XVI a. sandūroje šiose apylinkėse egzistavus Punską ir Naująjį Punską. Atsiradus apylinkėse daugiau gyventojų, XVI a. pabaigoje iškilo poreikis Punske įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią. Kadangi Punskas buvo tarp miškų, nenuostabu, jog parapijos kūrimą inicijavo šių vietų girininkas S. Zalivskis, o tam pritarė tuometinis valdovas, didelis Katalikų Bažnyčios globėjas Zigmantas Vaza.“

1597 m. spalio 27 d. karaliaus Žygimanto III dekretu buvo įsteigta Punsko parapija. Tai svarbus mūsų krašto istorijos momentas ir visiems mums įsimintina data, kadangi, kaip jau minėjau, nuo jos prasideda šio krašto istorijos raida. Nemažai yra dokumentų ir publikacijų apie parapijos pradžią bei tolesnę jos istoriją. Šia tema XIX a. pabaigoje domėjosi Punsko klebonas, aušrininkas ir literatas Simonas Norkus. Jis 1888 m. „Przegląd Katolicki“ numeryje išspausdino išsamų straipsnį „Punsko bažnyčia (Seinų diecezijoje)“, kuriame aptarė Punsko parapijoje saugomas Lenkijos karaliaus Žygimanto III Vazos fundacines privilegijas, aprašė Punsko bažnyčią ir jos inventorių. S. Norkaus rašiniu naudojosi kun. Pranciškus Augustaitis, kurdamas „Seinų dijecezijos bažnyčių monografiją“, Jonas Totoraitis, rašydamas „Sūduvos Suvalkijos istoriją“, ir kt. Į lietuvių kalbą išverstas S. Norkaus straipsnis buvo perspausdintas istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum. Jotvingių kraštas“ (2009, p. 201–212).

Svarbios yra šių laikų lietuvių istorikės Vaidos Kamuntavičienės, kuri tyrinėjo XVIII a. Punsko parapijos istoriją, įžvalgos. Iš akių negalima išleisti ir mūsų kraštietės Julijos Račiuvienės magistro darbo. Apie Punsko parapijos įkūrimą yra rašę taip pat lenkų istorikai, tarp jų kunigas Vladislovas Klapkovskis (Władysław Kłapkowski), 1938 m. publikavęs Punsko parapijoje saugomas bažnyčios privilegijas, Ježis Visnevskis (Jerzy Wiśniewski) ir kiti.

Ne visa publikuota informacija apie Punsko parapijos įsteigimą sutampa. Perrašant ir interpretuojant Punsko bažnyčios fundacinių bei dotacinių privilegijų dokumentus įvelta klaidų. Joms išnagrinėti reikėtų atskirų tyrimų.

Lietuvos ir Lenkijos archyvuose bei rankraštynuose yra išlikę Punsko bažnyčiai suteiktų privilegijų dokumentų nuorašų. Svarbiausios yra Punsko parapijos klebonijoje saugomos Lenkijos karaliaus Žygimanto III Vazos fundacinės 1597, 1600 ir 1606 metų privilegijos Punsko bažnyčiai. Apie tai – kituose straipsniuose.

 Sigitas Birgelis, punskas.pl