Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui
(Tęsinys)
1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje vyko Lietuvių konferencija, kuri išrinko dvidešimties žmonių Lietuvos Tarybą.
Kun. dr. J. Stankevičiaus biografijoje rašoma: „Išrinkus į Lietuvos Tarybą šešis kunigus, o socialistams joje teturint dvi vietas, pastarųjų vadovas Pranas Eidukevičius ėmė grasinti, kad jis atšauks savo partijos atstovus. Vardan vienybės Juozas Stankevičius iš Tarybos pasitraukė.“
Keli faktai apie kun. dr. J. Stankevičių. Gimė 1866 m. Griškabūdžio valsčiuje, Sparvinių kaime. Lankė Griškabūdžio pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1889 m. įšventintas kunigu. Vikaravo įvairiose Seinų vyskupijos parapijose. Bendradarbiavo su varpininkais. 1905 m. Vilniuje kartu su Jonu Basanavičiumi, Jonu Jablonskiu ir Jonu Vileišiu paruošė mokslo draugijos įstatus. Vėliau studijavo Fribūro universitete. Apsigynęs disertaciją, apsigyveno Suvalkuose, kur berniukų gimnazijoje dėstė tikybą. Įsitraukė į lietuvišką veiklą, buvo vienas iš Suvalkų „Vienybės“ draugijos įkūrėjų.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje persikėlė į Vilnių. 1916 m. birželio 10 d. kartu su kitais 18 bendraminčių pasiuntė okupacinei vokiečių valdžiai memorandumą, kuriame išdėstė lietuvių tautos siekį gyventi savarankiškoje valstybėje. Dėl to Vilniaus vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalkevičius uždraudė J. Stankevičiui vykdyti kunigo pareigas. 1917 m. dalyvavo lietuvių Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dėl anksčiau minėtų priežasčių vienybės vardan iš jos pasitraukė.
Konferencija buvo surengta miesto teatro salėje (dabar Rusų dramos teatras) J. Basanavičiaus gatvėje
***
Pasibaigus konferencijai, jos dalyviai išsivažinėjo į savo kraštus. Jie miestų, miestelių bei bažnytkaimių susirinkimuose turėjo supažindinti žmones su konferencijos nutarimais. Lietuvių buvo sutinkami labai palankiai. Ypač aktyviai veikė kaimo jaunimas.
Konferencijoje dalyvavo nemažai Suvalkų krašto lietuvių: kun. Motiejus Simonaitis (Punsko parapijos klebonas), kun. Juozas Katilius (Smalėnų parapijos klebonas), Kazimieras Mielkus (Vaitakiemio ūkininkas ir švietėjas), Seinų kunigų seminarijos atstovai kun. Justinas Staugaitis, kun. Antanas Petrauskas, kun. Jonas Reitelaitis, kun. Jonas Totoraitis, Seinų krašto lietuviai Stasys Tijūnaitis (mokytojas), Jonas Dereškevičius (mokytojas), Antanas Pečiulis (pirklys). Įdomu, kad į oficialų konferencijos dalyvių sąrašą (dėl pavėlavimo?) nebuvo įtrauktos kun. Juozo Katiliaus ir kun. Motiejaus Simonaičio pavardės, nors jie konferencijoje dalyvavo.
Apie Vilniaus konferenciją jos dalyvis Kazimieras Mielkus knygoje „Šeimos lemtis su grotų ženklu“ rašo: „1917 m. rugsėjo mėnesį buvo ruošiamasi sušaukti Vilniaus konferenciją Lietuvai apsispręsti. Tuo metu viešai rinkti ir siųsti į konferenciją delegatus nebuvo galima, todėl vietos šviesuomenė rinko iš savo tarpo tinkamą žmogų ir siuntė jį į konferenciją. Tokiu delegatu nuo Suvalkų krašto pasiuntė mane. Vokiečių okupacinei valdžiai leidus, minima konferencija vyko 1917 m. rugsėjo mėnesio 18–22 dienomis. Nuodugniai apsvarsčiusi krašto padėtį, konferencija priėmė tokią rezoliuciją: Lietuva yra nepriklausoma valstybė su etnografinėmis ribomis ir sostine Vilniuje.
Baigiantis konferencijai buvo išrinkta Lietuvos Taryba iš 20 narių. Ji kaip atgimstančios tautos aktyvus organas turėjo sušaukti seimą ir sudaryti laikinąją vyriausybę.
Sugrįžęs iš konferencijos, sušaukiau Punske gausų žmonių susirinkimą ir smulkiai jiems papasakojau apie konferencijos darbą. Nuo to laiko prasidėjo mano aktyvus visuomeninis veikimas. Kiek galėdamas prisidėjau prie savos valstybės atkūrimo darbo, ypač lietuvių švietimo ir skriaudžiamų lietuvių katalikų gynimo nuo lenkomanų. 1918 m. rudenį Suvalkų apskrityje (Punsko valsčiuje – red.) buvo pradėta tverti laikinoji valsčių taryba ir milicija tvarkai miesteliuose ir kaimuose palaikyti. Man buvo pavesta organizuoti seniūnijas ir kaimų miliciją.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl