Gyvename paradoksaliame pasaulyje. Jeigu atsiranda nauja (gyvenimo būdo / laisvalaikio / stiliaus / technologijų / maitinimosi) mada, nereikia laukti šimtmečių ar keliasdešimt metų, kad būtų sugalvotas jai prieštaraujantis atitikmuo. Kaip senais laikais niekas neįsivaizdavo žmogaus gyvenimo nuolatiniame skubėjime, taip šiandien sudėtinga įsivaizduoti egzistavimą be sparčiųjų technologijų. Jų dėka dirbame daugiau, greičiau, efektyviau ir paprasčiau (?). Atsimenate, kaip seneliai pasakodavo apie jų dirbamą žemę, linų rovimą ar marškinių siuvimą? Norėdami gauti gerą rezultatą jie pabrėždavo kantrybę, laukimą ir meilę. Dabar nėra laiko laukti. Viską reikia turėti čia ir dabar.
Šiandien sudėtinga įsivaizduoti, kad kas nors iš mūsų nebūtų kaip nors prisijungęs prie vadinamojo „in“ pasaulio. Interneto erdvė mums neišvengiama. Esame nuo jos priklausomi. Paimkime pavyzdį. Atrodo, kad visai neseniai žmonės vykdavo atostogauti, pasiėmę su savim tik pačius reikalingiausius dalykus, kurių gali prireikti, pavyzdžiui, keičiantis oro sąlygoms. Pakakdavo pledo ir skanios knygos, kurios niekaip nespėdavome paragauti rūpesčių rutinoje. Po to užvaldė mus noras vykti „pailsėti“ nuo miesto šurmulio ir apskritai „visos“ civilizacijos ten, kur laisvai prieinamas wi-fi. Nereikia nei knygų, nei žurnalų, nei laikraščių, nei spontaniškų pokalbių su (ne)pažįstamais! Mums neskanu! O štai internetas ne tik kad pažadina visus skonio receptorius, bet ir neleidžia atsilikti nuo kasdienių įvykių ir naujovių.
Šiandien mums atrodo, kad niekada nesugrįšime prie senų įpročių ar gyvenimo būdo. Nesitikėjome, kad pamaži ateina laikas pokyčiams. Vis daugiau yra tokių, kurie jau nebenori gyventi tinkle, todėl pradedama propaguoti vietas, kuriose nėra galimybės prisijungti prie interneto. Pasaulyje kuriamos kavinės, kuriose neleidžiama dirbti kompiuteriu. Skatinama žmones nors trumpam išeiti iš sukurtos „in“ erdvės ir pasimėgauti realybe.
Ar tikrai jau žmones vargina maišymasis tarp dviejų pasaulių? Gal tai nauja mada? Gal tai naujas sėkmingo verslo planas? Kaip bebūtų, pasaulis gręžiasi lėto gyvenimo būdo link. Žmogus pasiilgsta tikro kontakto su pasauliu. Kibernetinė erdvė jau nėra tokia „egzotiška“, kokia buvo prieš keliolika metų. Vis sunkiau suspėti su augančiu gyvenimo tempu ir vis didėjančiomis informacijos bangomis. Žmogus, tai ne robotas. Ateina laikas, kai peršyla gyvenimo variklis, ir žmogus atsipeikėja, pamato, kad skubėdamas nieko nepešė. Sulėtina greitį. Sustoja. Galiausiai ATSIJUNGIA.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl