Kuršių nerija išlieka nuostabi bet kokiu oru. Jūra, kopos, vėjas, pušynai, marios. Prie šio nuostabių dalykų sąrašo verta pridėti ir dar vieną – Juodkrantės „Smėlio studiją“, įsikūrusią atokiau nuo miestelio centro esančioje Gintaro įlankoje ir kiekvieną vasarą duris atveriančią jau nuo 2007 metų.
Šiemet menininkų Danilevičių šeimos įkurta studija duris lankytojams atvėrė tik liepos 19 dieną ir veiks iki Rudens lygiadienio, kai Juodkrantėje vyks tradicinė šventė, kurios metu Gintaro įlankoje deginamos nendrinės skulptūros. Kukli studijos patalpa, su iš pajūrio smėliu supiltomis grindimis ir nuostabia trijų menininkų (Kristina – dailininkė, kurianti unikalia technika, Albertas – skulptorius, kurio darbai jau tapo neatsiejama Kuršių nerijos kraštovaizdžio dalimi, dukra Ūla – savitu keliu žengianti dailininkė ir dizainerė, kurios darbai pulsuoja žaizmingu jaunatviškumu) vargu ar skirta tiems, kurie į Kuršių neriją atvyksta tik pašėlti, tačiau ji tikrai suvirpins širdis tų, kurie pamilo vietinį marių, pušų, jūros ir vėjo derinį.
Man teko laimė šią unikalią studiją atrasti dar 2007 metais, ir nuo to laiko stengiuosi kasmet būtinai joje apsilankyti. Kiekvieną kartą tai tampa nuostabiu atradimu, nes kasmet studijos atidarymui labai kruopščiai ruošiamasi, ji papildoma naujais darbais. Tokiais, kurie gali gimti tik šiame vėjo ir smėlio krašte.
Lankiausi studijos atidaryme ir šiemet. Džiaugiausi, kad žmonių, vertinančių menininkų trijulės kūrybą, daugėja. Nuoširdžiai rekomenduoju ir kiekvienam iš jūsų, jei tik iki rugsėjo 22 dienos dar lankysitės Kuršių nerijoje, atrasti laiko ir užsukti į kuklią išore, bet labai turtinga vidumi studiją Juodkrantės Gintaro įlankoje.
Prisipažįstu, buvau pasiryžęs šiemet padaryti apie „Smėlio studiją“ platų pokalbį, tačiau studijos atidarymo metu neradau laiko įjungti diktofono, nes grožėjausi darbais ir džiaugiausi bendravimu su Kristina ir Albertu. Tiems, kas nieko apie šią studiją nėra girdėjęs, siūlau fragmentus iš dar prieš penkerius metus mano daryto pokalbio su Kristina ir Albertu Danilevičiais.
**
Iš Vilniaus į Kuršių neriją
Kiek žinau, nesate Kuršių nerijos gyventojai nuo gimimo. Kas paskatino prieglobsčio ieškotis būtent čia?
Kristina. Pervažiavome 1994 metais. Aš vilnietė, Albertas – grynas žemaitis. Susipažinome studijuodami Vilniaus dailės akademijoje. Susidraugavome, susituokėme. Vis svajojome gyventi gamtoje, ne mieste. Vilniuje gyvenome močiutės bute, Kalvarijų gatvėje. Buvo ankšta visomis prasmėmis. Nusprendėme, kad reikia parduoti butą Vilniuje ir ieškoti sau vietos kitur. Taip atsitiko, jog į Kuršių neriją gyventi persikėlė mūsų artimiausi draugai. Mes pas juos dažnai čia atvažiuodavome. Daugiausia žiemą ar pavasarį. Visą laiką stengėmės būti kuo laisvesni nuo pririšančių prie kurios nors vietos įsipareigojimų. Gal paprasčiausiai esame neramios sielos?
Paaiškėjo, kad Juodkrantėje parduodamas butas.
Albertas. Būta įvairių planų. Pavyzdžiui, pervažiuoti kur nors į Žemaitiją. Mane į ją visada traukė. Na, o Kristiną traukė į Suvalkiją, iš kur kilęs jos tėvelis, kur ji praleido ne vieną vasarą. Kadangi negali persiplėšti į dvi dalis, tai atradome kompromisą – Kuršių neriją.
Persikeliant buvo visko. Pardavėme butą Vilniuje, susikrovėme daiktus, o Juodkrantėje buto dar nebuvome nupirkę. Teko girdėti ir pajuokavimų, jog persigalvojo ir jau nebeparduos.
Kristina. Taip susiklostė – apsisprendi, tarsi paspaudi kokį mygtuką, ir paskui viskas vyksta tarsi savaime, tik vėjas pro ausis švilpia. Albertui, regis, persikelti nebuvo baisu, o aš tikrai bijojau viską radikaliai keisti. Bandžiau dar kabintis, ieškoti saugiklių, tačiau jau buvau it valtis, pakliuvusi į sraunią upę.
Pervažiavote jau su dukrele?
Kristina. Taip. Ulai jau buvo devyneri. Buvo neramu, kaip ji čia pritaps. Labai pasisekė, kad mokykloje jau pirmą dieną Ula sutiko giminingą sielą – suolo draugę. Buvo tarsi dvi baltos varnos klasėje. Kitas svarbus dalykas – nors esame gana uždara šeima, tačiau tikrai visi esame labai geri draugai ir vienas kitą palaikome.
Dukra taip pat apsisprendė eiti tėvų pėdomis. Ar kitokio jos apsisprendimo ir neįsivaizdavote?
Kristina. Ula dabar mokosi Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau ten stoti apsisprendė tikrai ne iš karto. Mano tėtis – chirurgas, mama – lituanistė, tačiau taip pat dirba medicinos žurnale, sesuo – pediatrė. Taigi buvo tikrai didelis spaudimas Ulai rinktis medikės profesiją, kuri esą daug aiškesnė ir žemiškesnė nei meno darbų kūrimas. Dar buvo vienas variantas – kalbos. Ula tikrai joms labai gabi, tačiau galiausiai pasuko mūsų pėdomis.
Apie kūrybą ir vėją
Albertas – skulptorius, Kristina – dailininkė, kurianti paveikslus iš įvairių augalų. Tačiau esate surengę nemažai bendrų parodų?
Albertas. Gal dėl to, jog tikrai labai giminingos sielos esame. Per bendras parodas, kai darbus šalia eksponuodavome, tai atrodydavo, jog jie puikiai papildo vienas kitą. Ypač seniau mūsų meniniai stiliai artimi buvo. Paskui Kristinos stilius keitėsi.
Kristina. Mes, kaip žmonės, labai papildome vienas kitą, tai gal natūralu, kad ir darbai mūsų dera.
Visgi pasirinkote skirtingas meno kryptis. Teko matyti Mirusiose kopose Alberto padarytų meniškų suolelių, tvorelių, Juodkrantėje, prie marių, mačiau jūsų akmenines skulptūras, na, o Gintaro įlankoje – kūriniai iš šaknų ir iš nendrių. Tai jums nėra svarbu, iš ko kurti?
Albertas. Aišku, medžiaga diktuoja savo reikalavimus. Tačiau svarbiausia, mano galva, kompozicija. Kartais žiūri į akmenį ir jau matai, ką iš jo nori išlaisvinti, ką padaryti. Su nendrėmis ar šaknimis dažniausiai kiek kitaip – dėlioji, makaluoji visaip, derini vieną prie kito ir galiausiai pamatai, kad viskas susidėlioja į tam tikrą visumą. Pradžioje net neplanavai, paprasčiausiai šaknys, pagaliai ar nendrės tokios pasitaikė, taip susijungė.
Seniau daugiau dirbdavau su akmeniu ar medžiu, tačiau prieš penketą metų surengėme tokią pramogą Kuršių nerijoje – sudeginome iš nendrių ir šakų darytas skulptūras. Tai nėra koks išskirtinis veiksmas. Žinau, kad ir Vilniuje daromos medinės skulptūros ir paskui deginamos. Tačiau Juodkrantėje visa tai darėme vandenyje ir iš tiesų buvo įspūdinga.
Sudeginote? Nebuvo gaila?
Albertas. Tai kad nendrės vis vien per žiemą nebūtų išlaikiusios. O dabar tapo savotiška tradicija taip Rudens lygiadienius čia švęsti. Šiemet tikrai daug žmonių susirinko. Nebuvo triukšmo, paprasčiausiai žiūrėjome į gamtos virsmus, į skirtingų elementų dermę, buvome pasidarę naminės giros, iškepę bandelių.
Beje, ar turite kokių mokytojų, žmonių, į kurių kūrybą orientuojatės, ar viskas yra jūsų asmeniniai ieškojimai?
Albertas. Skulptorių tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra gausybė. Kiekvienas dirba taip, kaip moka. Tikrai negaliu pasakyti, kad yra kažkokia mokykla, kuria seku. Aš apskritai nesureikšminu to, ką darau. Man dažnai atrodo, jog visa tai tik šiaip – žaismė.
Kristina, jūsų darbų technika tikrai savita. Lietuvoje tikrai daug dailininkų, bet panašaus pobūdžio darbų, naudojant žolynus, man neteko matyti. Kas paskatino, pastūmėjo tokiems darbams?
Kristina. Viskas labai paprastai. Postūmis buvo iš mamytės. 1984 metais nusipirko sodybą ir man sako: „Labai norėčiau ką nors ant medinių sienų pasikabinti. Gal galėtum iš žolių padaryti?“. Pabandžiau, patiko ir įtraukė.
Albertas minėjo, jog keitėsi jūsų darbų stilius. Su kuo tai susiję?
Kristina. Kažkaip natūraliai viskas vyksta. Nėra specialiai taip, kad nuspręsčiau – nuo šiandien kursiu kitaip. Prasideda naujas gyvenimo etapas, nauji įspūdžiai, patirtys. Viskas vystosi labai natūraliai. Jaučiu, jog prasideda kažkas naujo, ir tiek, tačiau dirbtinai to nesiekiu. Kitas dalykas – buvau sukaupusi daug eskizų, idėjų, bet vis trūko laiko. Dabar turiu laiko visa tai realizuoti.
Mano kūriniai gimsta pirmiausia iš nuotaikos ir vaizdinių. Kuršių nerijoje labai ypatingi kvapai. Labai subtili jų paletė. Ne vien tik dėl įstabaus kraštovaizdžio, bet ir dėl vėjo. Beje, vėjas yra mano mėgstamiausia gamtos stichija. Jo čia labai daug, ir jis atneša subtiliausių kvapų, nuotaikų. Sakiau, jog esame keliautojai, tačiau, kai persikėlėme čia, fiziškai keliaujame gana mažai. To tarsi nebereikia. Nes čia keliauji, likdamas vienoje vietoje. Kuršių nerija – nuostabus paribio kraštas, kuris tarsi pats keliauja ir nuolat keičiasi. Man telieka į savo kūrinius visa tai įpinti.
Ar užtenka tų medžiagų save išreikšti?
Albertas. Man pakanka to, ką darau. O apie savo kūrybą, kaip apie saviraišką, tiesą sakant, net nemąstau.
Kristina. Nežinau… Juk save išreiški ne tik per meno kūrinius. Išreiški save bendraudamas su bičiuliais, augindamas vaiką. Menas yra integrali gyvenimo dalis. Man viskas susipina į vieną. Man svarbu, jog gali atsikelti ramiai, atsigerti arbatos, užkurti krosnį, eiti prie žolių ir kai ką kurti, kalbėtis – visa tai vientisa mozaika, neskiri, kas menas, kas ne.
„Esame meninio gyvenimo nuošalėje…“
Vasarą Kuršių neriją užplūsta žmonės. Tai trukdo ar padeda kūrybai?
Albertas. Viena vertus, džiaugiamės, jog vasarą sutinkame daug įdomių žmonių, yra galimybė pasikalbėti, pabūti kartu. Kita vertus, kūrybai vasarą tikrai prastas metas. Normaliai kurti galime tada, kai Kuršių nerijoje erzelynė išsisklaido.
Kristina. Vasara čia – tuščias laikas kūrybai. Paprastai laukiu rudens, kai viskas nutils ir pamažu išsivalys. Man netgi atrodo, kad ir visa Kuršių nerijos gamta vasara tarsi susigūžia. Gal dėl to, jog ji labai delikati ir trapi, ir čia tikrai netinka didžiuliai koncertai, garsiakalbiai, agresyvus žmonių elgesys. Man atrodo, jog čia reikia elgtis visai kitaip, ir tada pamatysi visą grožį. Deja, dažnai tenka stebėti, kai žmogus čia atvyksta ne grožėtis, ne pamatyti, bet tik save pademonstruoti.
Mėgstate tylą? O didesnių menininkų renginių nepasiilgstate?
Kristina. Nežinau, kaip Albertas jaučiasi, bet aš tikrai jaučiuosi asocialė. Mano darbų ne kartą nenorėjo priimti į galerijas, parodas, sakė, kad užsiiminėju niekniekiais, jog tai nėra menas. Kai susiduri su tokiais dalykais, tai nebesieki integruotis į menininkų bendruomenę. Man smagu gyventi taip, kaip gyvenu, krapštytis tyliai, daryti savo darbus, kūrenti krosnį, gerti arbatą su bičiuliais.
Albertas. Natūraliai taip viskas vyko, jog tarsi atsiribojome nuo kitų. Tai nereiškia, kad neturime bičiulių menininkų. Su jais bendraujame. Tačiau tikrai ambicijų brautis į prestižines galerijas neturime. Darome tai, kas mums atrodo vertinga bei svarbu, ir tikrai nemąstome, ar mūsų darbai atitinka bendrą „formatą“ Lietuvoje.
Kelias „Smėlio studijos“ link
Kaip kilo mintis kurti studiją?
Albertas. Tai pirmiausia Kristinos idėja. Ji labai norėjo, kad tokia studija atsirastų. Na, o konkrečiai planuoti pradėjome po to, kai Kristina turėjo pasitraukti iš Juodkrantės parodų namų. (K. Danilevičienė 2005 metais nesutiko, kad Juodkrantės parodų namuose būtų surengta paroda šeimos tematika, kurioje kaip šeima buvo pristatomos ir homoseksualios poros. Buvo sukeltas skandalas, įsikišo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Kristina gavo nuobaudą ir galiausiai buvo priversta palikti darbą Dailės namuose.- redakcijos pastaba).
Kristina. Kai tik atsikraustėme, nebuvo ir fizinių galimybių jokiai studijai. Tik jau po geroko laiko tarpo atsirado galimybė išplėsti turimą erdvę, įsirengti atskiras patalpas, kuriose būtų galima dirbti, taip pat kur darbus būtų įmanoma eksponuoti. Kai teko palikti Juodkrantės parodų namus, viskas pradėjo vykti kiek greičiau. Ne veltui sakoma, kai Dievas uždaro duris, jis kartu atveria langą.
O kodėl būtent toks pavadinimas?
Kristina. Nesinori idealizuoti ar mitologizuoti. Pavadinimas atsirado visai atsitiktinai. Pradžioje buvome susigalvoję kelis pavadinimus, tačiau, kai jau įrenginėjome studiją, nebeliko pinigų grindims sudėti. Tai pasiūliau Albertui vietoj grindų papilti laikinai pajūrio smėlio. Jis papylė ir iš karto supratome, kad čia jis labai tinka, puikiai dera prie mūsų darbų. Taip savaime atsirado ir pavadinimas.
Studijos įkūrimas, suprantu, buvo nelengvas žingsnis. Vis vien atsiveriate kitiems, tarsi dvasiškai apsinuoginate?
Albertas. Man tai kas… Padariau stovą ir pakabinau drobę su studijos pavadinimu. Tiek tos drąsos..
Kristina. Tikrai nebuvo paprasta. Teko įveikti tam tikrą pasipriešinimą savyje. Tačiau tikrai nuostabus dalykas, kai ateina dvasiškai artimų žmonių. Paprastai iš karto pajunti, jog jie artimi. Kai matai, kad jiems čia patinka – nuostabus jausmas.
Apie meną ir pinigus
Ką jaučiate, kai jūsų kūrinį nuperka?
Kristina. Yra darbų, kuriuos visada prisimeni ir skaudu, kai nuperka. Būna darbų, kurių neparduodu ir neparduosiu. Albertas lengviau linkęs atsisveikinti su visais, tačiau kartais padovanoja savo kūrinį šeimai, ir jis – nebeparduodamas.
Ar daugiau džiaugsmo, ar daugiau liūdesio?
Kristina. Džiugu, kad kas nors vertina. Priklauso ir nuo žmogaus, kuris perka ir nuo darbo, kurį perka.
Albertas. Taip pat ir nuo derybų perkant, kurios kartais apkarsta. Kartais, kai labai reikia pinigėlių, ir ateina žmogus, kuris sako:„Per brangu, mokėsiu tik pusę“, – pasijunti labai nemaloniai. Apskritai širdy būna negera, kai kas nors ateina ir susiraukia, kad per brangu, jog jam netinka.
Kaip įkainojamas vienas ar kitas kūrinys?
Albertas. Apskritai nesigaudau kainose ir nemėgstu rankose laikyti pinigų. Man geriausia būtų, jei piniginių reikalų iš viso nebūtų. Ką žinau, kaip įkainoti tą akmenį, prie kurio rankas prikišau? Atrodo, niekniekis. Ypač kai kartais pamatai susiraukusį lankytoją, kuris burba, jog kainos pernelyg didelės. Tada nebesupranti, kiek meno kūrinys turi kainuoti.
Kristina. Tarėmės su bičiuliais menininkais. Įvertinti savo kūrinius labai sunku. Dar sunkiau juos pardavinėti. Vieni sako, kad per pigiai pardavinėjame. Tačiau būna ateina lankytojas ir piktinasi, jog kainos per didelės.
Gal todėl dažniausiai menininkai savo kūrinių nepardavinėja? Visai neseniai teko regėti, kaip Kristina nejaukiai jaučiasi, kai kas nors perka jos kūrinį. Matyti, jog jaudinatės, ar patiks, ar liks patenkintas pirkėjas…
Kristina. Taip. Tikrai nesame verslininkai ar vadybininkai. Svajojame, jog kada nors galėsime pragyventi vien tik iš savo kūrybos. Kol kas tik svajojame..
Paradoksalu, paveikslas jūsų galerijoje kainuoja ne daugiau nei šeimos pietūs Juodkrantės kavinėje, tačiau vis vien kai kas sako – per brangu. Ar tai nereiškia, jog pats menas šiandien vertinamas tik kaip prabangos priedėlis prie gyvenimo, kaip savotiškas desertas, reikalingas tik tada, kai kažkas atlieka?
Kristina. Esame šnekėję su architektais, kurie sako, jog paveikslai butuose praranda turėtą reikšmę. Štai iš dėvėtų rūbų parduotuvės nuperki indišką skiautę, įrėmini, priderini spalvas, ir tau – originalus daiktas. Gali visa tai padaryti labai nebrangiai. Taip pat madinga reprodukcijas kabinti. Ne kartą girdėjau stebintis: kam kabintis originalą, o ne reprodukciją?
***
Nemanau, kad kada nors Kristina ir Albertas taps madingais menininkais, kurių darbus savo namuose kolekcionuos „naujieji lietuviai“. Jų kūryba skirta pirmiausia tiems, kurie klausosi vėjo ir jūros šnabždesio, kurie grožisi kopomis, kurie į Kuršių neriją atvyksta ieškoti ne „naujosios Palangos“, bet nusilenkti Kūrėjo stebuklui, kurį kadaise nuostabiai jautriai aprašė didis vokiečių rašytojas Thomas Mannas.
Parengė Andrius Navickas, bernardinai.lt