Žiema truko du mėnesius – trumpiau negu paprastai, bet pakako, kad iššaltų kai kurios gėlės, dekoratyviniai augalai, medeliai. Džiaugiamės pavasariu, bet jis dar gąsdina šaltomis naktimis, neleidžia sėti kukurūzų, šalnoms neatsparių daržovių. Ūkininkai nedrįsta sėti šalčiams ir šalnoms neatsparių kultūrų. Mat anų metų pavasario šalnos ne vieną privertė atsėti kukurūzus.
Šeimininkės pasėjo morkas, pasodino svogūnus, o šiltnamiuose žaliuoja krapai, petražolės, ridikai, salotos, kopūstai, kai kur pomidorai. Po gegužės pirmosios planuojama sėti kitas daržoves bei sodinti bulves.
Kovo mėnesį buvo apkarpomos vaismedžių nereikalingos šakelės, kad šakų vainikas nebūtų per tankus, nes tada saulės šviesa nepatenka ant visų žiedų ir daug pražydusių žiedelių nukrenta arba užauga tik mažyčiai vaisiai.
Svarbu vaismedžių kamienus nubaltinti kalkėmis, sumaišytomis su muilu, kad gerai liptų. Mat tamsus kamienas susiurbia dienos metu daug saulės šilumos, o kai naktį šalna – jis trūkinėja. Balta spalva tiek neprisiurbia saulės šilumos, tad kamienai nesproginėja.
Soduose po Velykų gražiai sužydo slyvos, vyšnios, trešnės. Žiedadulkes renka darbščiosios bitelės. Reikalingas lietus, nes ilgokai nelijo. Kad žiedai nenušaltų, mano kaimynai prieš rytą (nes tada būna šalna) uždega laužą iš šakų ar prieš saulei tekant apipurškia vaismedžių žiedus vandeniu. Jie taip pat prieš žydėjimą vaismedžius apipurškia nuo ligų ir kenkėjų. Pamerkia kibire dilgėles ir tokiu vandeniu purškia žiedus, šakeles.
Vis populiaresnė darosi žalia veja sode, kad ir mažam sklypelyje. Žalia danga gerina nuotaiką. Ir poilsiui geras toks plotelis. Veja sode tarsi naujas švelnus kilimas kambaryje. Suteikia kiemui jaukumo ir šilumos. Ir visai nesvarbu, kokio dydžio sodas. Kad veja taptų jo puošmena, ji turi būti lygi, žalia, tvarkinga. Siūloma parduotuvėse ne vien žolių sėklų, bet ir gatavų ruloninių vejų ant tinklelio, kurios tinka pasvirusiam plote ar krante.
***
Apie senus augalus ir sodinimą papasakojo Eugenija Buračiauskienė, gimusi Navinykuose. Seniau prie trobos būdavo darželis su ilgametėmis rūtomis, bijūnais, mėtomis ir dar kitom gėlėm. Labai gerai buvo turėti žieminių svogūnų. Jie neiššaldavo, o po žiemos greit užaugindavo storų laiškų salotoms ar bulvių košei pagardinti. Kiekvienos šeimininkės darželio kampe augdavo pastarnokas, tai anksti jo lapelius buvo galima skabyti. Kai kur auga ir dabar toks senovinis augalas, beveik kaip krūmelis, jo lapeliai kaip saliero, petražolės kvapo ir skonio.
Iš senovinių dar rabarbaras ilgametis – skanus iš jo stiebų gėrimas, o vaikam pavilgius cukruje buvo kaip saldainis. Rūgštynių sriuba arba dilgėlių – tai pavasario pirmos sriubos, paskanintos pienu ar grietine.
Seniau sodinant daržoves, bulves, sėjant javus paisyta mėnulio padėties.
Žmonės sako, kad kopūstų sėklas turėdavo sėti būtinai sumaišytas su žeme Grigoriaus dieną, o pasodintus kopūstus apkaupti Joninių išvakarėse, nes kitaip jie neužaugs. Svogūnus sodino tada, kai nebūdavo mėnulio.
Tikėta, kad nuo mėnulio priklauso ne tik žmogaus savijauta, bet ir augalams jis daro įtaką. Dėl lapų daržovės sodinamos prie mėnulio jaunaties. Bulvių, morkų ir burokų sodinimui tinka dylantis mėnulis, kuris veikia šaknis ir vaisius.
Rugiai – „žmogaus duona“ – būtinai turėdavo būti pasėti per dvi savaites, t. y. savaitę prieš ir savaitę po rugsėjo 8 d. Kitaip duonos nesitikėk. Kitas svarbus grūdas buvo aviža. Būdavo sėjama ievoms pražydus. Tačiau ne visi buvo tokios nuomonės. Kiti sėdavo avižas, kai varlės pradėdavo kurkti. Miežių nebuvo galima sėti, kol nebūdavę mėnulio ragučių. Na, o bulvių nebuvo galima sodinti po Velykų porinę savaitę.
Kanapės turėjusios senovėje didelę vertę: iš jų ne tik vijo pančius, bet ir pleškes audė. Todėl ūkininkai stengėsi, kad jos gerai užaugtų. Tą dieną, kai sėdavo kanapes, šeima vengdavo į žemę kalti kuolą, nes kanapės nesudygs. Linai būdavo sėjami Elenos dieną, gegužės 22-ąją. Rudenį linams užaugus ir nunokus, jie būdavo nuimami nuo lauko, spragilais iškuliami ir klojami ant balos, o atsigulėjus vežami į pirtis ir ten minami.
Pailsę vyrai ir moterys nusivilkdavo viršutinius marškinius. Jaunimas vieni kitiems rankovėn įdėdavo akmenį ir vadino „dūmaloku“. Rankoves išversdavo taip, kad nemokantis negalėdavo akmens išimti.
Dėkoju pašnekovei.
Genutė Pakutkienė, punskas.pl