Šiemet šaltoka vasara, – sako ir ūkininkai, ir šeimininkės, žvelgiančios į daržovių lysves ir gėles. Lietaus pakanka, bet kad augalai gražiai augtų ir žydėtų, reikia daugiau šilumos. Dieną saulė šildo, bet naktį šaltoka. Džiugina šiltnamiuose užsimezgę pomidorai ir agurkai, bet darže daržovės nedidelės.
Kai šaltas pavasaris, kenkėjų ne per daug. Tačiau kopūstų ir pomidorų lapai runda. Ką daryti?
Kastulė Žukauskienė ir Ona Tumelienė sako, kad seniau barstydavo kopūstus sukūrentų malkų pelenais (išsijotais) arba pasūdytu vandeniu apšlakstydavo. Daugelis pamerkdavo kibire vandens porai dienų dilgėles ir po to atskiestu skysčiu šlakstydavo pomidorus, svogūnus, morkas. Kad svogūnų galvų negraužtų kenkėjai, apliedavo pora sykių tamsaus naminio muilo šarmu.
O štai keletas patarimų iš Krystynos Bonenberg knygos „Rośliny użyteczne człowiekowi“ (Warszawa, 1988). Ne visada verta vartoti cheminius preparatus. Chemikalai neigiamai veikia organizmą. Augalininkystėje vartojant herbicidus ne vien kenkėjus ir piktžoles naikinama. Dalį preparato įsiurbia ir augalai, kurių šaknis arba vaisius vėliau valgysime. Todėl patariama vartoti natūralias priemones.
Nemalonaus kvapo serentis naikina kirmėles. Pelynai padeda žmogaus skrandžiui, bet ir jų nuoviras naikina muselių vikšrus. Juo reikia pašlakstyti augalus. Pelynų puokštė, pakabinta ant avilio, nubaido skruzdes. Paprastasis kietis panašaus kvapo kaip pelynai. Jis atbaido blusas, muses, varmus, uodus. Kabinamas ant šuns būdos ir prie tvarto, trobos durų, palapinėje.
Juodauogio šeivamedžio lapai, žievė ir neprinokusios uogos yra nuodingi. Jų stipriu nuoviru apipurškus vaismedžių šakas (geriau prieš žydėjimą) nubaidomos erkės ir muselės. Paprastosios ievos nuoviras daržininkui padeda naikinti muselių vikšrus, sraiges, kitus kenkėjus (pavasarį ir vasarą).
Mūsų krašte augantys vadinamieji „straviniai“ tinka nuo vidurių užkietėjimo, kai uždegimas, ant žaizdų, šalina bakterijas, gerina kraujo apytaką, virškinimą. Pašnekovės tvirtino, kad jų susmulkintų įdėdavo į pašarą kalakučiukams, tai įgaudavo atsparumo ir nedvėsdavo. Be to, šį augalą galima supjaustyti, pavirinti, perkošti ir pridėjus pusę gabalo ištirpinto muilo (kad geriau priliptų prie šakelių) purkšti keliskart prieš žydėjimą vyšnias, trešnes.
Žemuogių lapai net geriau nei uogos padeda, kai burnos ir gerklės uždegimas. Tinka ir veidą plauti nuoviru, ir nesveiką odą. Patariama gerti jų arbatą, kai inkstuose akmenys.
Rūtos šakelę patariama pakabinti, kad neitų musės ir kiti vabzdžiai. Juodoji drignė saugo nuo pelių, žiurkių ir vabzdžių. Tereikia išdžiovinti ir susmulkinti. Taip pat padžiovinta ir lauže kūrenama didžioji ugniažolė nubaido muses ir kitus vabzdžius. Perlaužus stiebą oranžiniu skysčiu reikia tepti karpas, tai išnyks. Žalio augalo geriau neliesti, nes labai nuodingas. Kenkėjus nubaidys ir įsmeigta į žemę juodalksnio šakelė su „bubuliais“.
Krienas turi antibakterinių savybių. Pašnekovės sakė, kad seniau į krieno lapus vyniodavo sviesto arba sūrio gabalėlius. Nasturta kartoka. Seniau ja gydyta skorbutą. Jos nuoviru galima apipurkšti augalus, medžius, kol neišsiskleidę žiedai. Geltonžiedis barkūnas – kvepiantis augalas, bet ne visi jį mėgsta. Jis padeda apsiginti nuo kandžių. Pakanka puokštelę įvynioti į nosinaitę ir įdėti į drabužius. Paprastasis žalčialunkis skaniai kvepia, bet jis nuodingas.
Žmogus visą laiką skuba – dirbti, gyventi… Stengiasi užauginti kuo didesnį derlių. Tačiau reiktų nepamiršti senolių vartotų žolelių, o ne vien parduotuvėje pirkti cheminius preparatus.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl