2015 m. gegužės 29 d. Punsko parapijos vikaro kunigo Mariaus Talučio sumanymu buvo suorganizuota įdomi piligriminė-pažintinė kelionė Lenkijos ir Lietuvos pakraščiu. Kelionės tikslas: keturi stebuklingieji šaltinukai, kurių gaivus vanduo – jei tik kas stipriai tiki – turi ypatingos galios.
Kelionės maršrutas: Punskas, Vištytis, Kybartai, Mažučiai, Višakio Rūda, Kazlų Rūda, Deivoniškės, Punskas. Trukmė – apie 9 val. Nuvažiuota apie 240 km. Aplankėme keturis šaltinukus: Vištyčio „Šventąjį šaltinį“, Mažučių šaltinėlį, Višakio Rūdos stebuklingąjį šaltinį ir Deivoniškių šaltinėlį.
Kaip įprasta, šventkelionės metu daug melstasi, giedota Marijos garbei skirtų giesmių. Pakeliui aplankėme ir kelias bažnyčias (Kybartų, Višakio Rūdos ir Kazlų Rūdos).
Pirmoji kelionės stotelė – „Šventasis šaltinėlis“ Vištyčio ežero pakrantėje esančiame Šilelio miške. Dar prieš Vištyčio miestelį, važiuodami plentu, miške, kairėje pusėje, pamatysime kelrodį į Šilelio “Šventąjį šaltinėlį”. Įvažiavus į mišką, reikia pavažiuoti apie 0,5 km miško keliuku. Prieš akis atsiveria aikštelė ir nedidelis kryžių kalnelis. Kalnelio viduryje eglių ir pušų paunksnėje iš žemės gelmių trykšta gėlo vandens srovelė – tai ir yra „Šventasis šaltinėlis”.
Sekant kunigo Kazimiero Montvilos žodžiais, prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas šios apylinkės neturtingas valstietis sapne matęs Švč. Mergelę Mariją, kuri jam liepusi ties šituo šaltinėliu pastatyti kryžių. Vargšas valstietis šį sapną papasakojo žmonai ir skundėsi, kaip jis galįs pastatyti kryžių, kai neturįs nei vežimo, nei arklių, tik kirvį. Sapnas pasikartojo dar kelis kartus. Tada žmogus viską papasakojo savo kaimynui. Nuvažiavo jiedu į mišką, nupjovė ąžuolą ir netrukus kryžius stovėjo ten, kur Marija ir prašė – vadinasi, šioje vietoje.
Žmonės, suprasdami, kad čia yra Dievo galybė, pradėjo kryžių lankyti, melstis, giedoti ir šlakstytis bei gerti šaltinėlio vandenį. Įvyko pagijimų, ypač nuo akių ligų.
Aprašytas kryžius stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Vokiečių okupacijos metu buvo pastatytas naujas. Jį pašventino Vištyčio vikaras kunigas Lelešius. Vietoj šio kryžiaus Puodžiūnų giminės pastatė naują metalinį, o Vištyčio klebonai kun. Akevičius ir kun. Montvila – po vieną nedidelį medinį kryžių.
Seniau ties šaltinėliu ir kryžiumi ant medžių kabojo Kristaus Alyvų darželyje ir Marijos paveikslai. Jiems sunykus, kun. Montvila pakabino skrynelę, į kurią įdėjo Švč. Mergelės Marijos statulą (dabar ji pastatyta ant žemės). Iki šiol geri katalikai, aplinkiniai žmonės ir poilsiautojai rūpinasi ir tvarko šią šventąją vietą. Pasakojama, kad ir šiais laikais pasitaiko stebuklingų pagijimų, todėl šią vietą vis aplanko žmonės, norintys parsivežti stebuklingo vandens.
Taigi pasisėmę šio vandens, sukalbėję maldą ir pagiedoję giesmę, Punsko parapijos piligrimai pasuko Kybartų link.
Važiuodami į Kybartus keliu Nr. 186, Nebūtkiemio kaime, Vištyčio regioniniame parke, aptikome didžiulį akmenį. 1964 m. jis buvo paskelbtas archeologijos ir gamtos paminklu. Tai šeštas pagal dydį riedulys Lietuvoje. Akmens viršuje yra įdubimas, vadinamas „velnio pėda“.
Senovėje šis akmuo buvęs maldų aukuru. XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose minimas kaip Švenčiausiosios Trejybės akmuo. XIX a. prie akmens vykdavo procesijos, akmuo vietinių labai gerbtas. Apie Vištyčio akmenį pasakojama daug legendų. Viena jų byloja, kad ant akmens sėdėjęs velnias ir verkęs. Akmens įdubose susikaupęs vanduo – tai „velnio ašaros“, padedančios išgydyti sergantįjį. Pasak kitos legendos, velnias užpykęs norėjo sugriauti Vištyčio bažnyčią. Jis nešėsi tam didelį akmenį, bet dvyliktą valandą sugiedojęs gaidys ir jam tekę akmenį mesti. Kad nesumaišytų su kitais akmenimis, šį pažymėjęs savo pėda, bet vėliau savo užmojį pamiršęs.
Privažiavę Kybartus, piligrimai aplankė Išganytojo bažnyčią. Po to išskubėjo prie Mažučių šaltinėlio.
ATEIKIME Į MAŽUČIUS
Prie Alksnės pakrantės šlaitely
Maža koplytėlė, kukli.
Nueik, nes tenai tavęs laukia
Pasiilgus Marijos širdis.
Malonių Versmės šaltinėlis
Nuolat čia sruvena tyliai
Ir kviečia pas save kiekvieną,
Kas džiaugias ar kenčia skaudžiai.
(…)
Mažučių koplytėlę ir šaltinį galima pasiekti regioniniu 136 keliu Vinčai-Pilviškiai-Vilkaviškis. Ties Opšrūtų gyvenviete pamačius nuorodą į Mažučių šaltinėlį, reikia važiuoti apie 3 km šiaurės vakarų kryptimi. Netrukus pastebime netoli miško, prie Alksnės upelio iškilusią koplytėlę; šalia – geležinkelio linija Kaunas-Kybartai.
Ši vieta garsėja čia esančiu stebuklingu šaltinėliu, jo negendančiu vandeniu, be to, sakoma, turinčiu gydomųjų savybių. Yra padarytas priėjimas įsipilti vandens. Vieta garsėja legendomis. Manoma, jog prie šaltinėlio apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Toje vietoje (dabar – virš sienos, iš kur teka šaltinio vanduo, šalia koplytėlės) kai kur, palietus ranka, ant žemės juntami šilti taškai. Žmonės tiki, kad tai Marijos paliktos pėdutės. Dėl to koplyčioje kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį aukojamos šv. Mišios ir tuo būdu Švč. Mergelė Marija yra iškilmingai pagerbiama kaip Malonių Versmė.
Iki Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje stovėjo medinė koplytėlė, joje buvo laikomos šv. Mišios. 1944 m. koplytėlė buvo sugriauta. Ąžuolo lapų, kuriais buvo papuošta koplytėlė, nuolaužos dar ir dabar tebesaugomos Alksnėnų bažnyčioje. Po karo buvo atstatyta medinė koplytėlė. Dabartinė, akmeninė pastatyta 1991 m. Priešais ją yra laukas, kur daug koplytstulpių, paminklų.
Iš čia, prisipylę šventojo vandens, pasimeldę, pagiedoję, pailsėję, piligrimai nuskubėjo į Višakio Rūdą. Prie Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios mus sutiko jos klebonas kunigas Vidmantas Striokas. Jis papasakojo šios vietos istoriją. Pasirodo, ši šventovė, pastatyta 1883 metais, yra didžiausia neobaroko stiliaus medinė bažnyčia Lietuvoje.
Višakio Rūdos miestelis įsikūręs 10 km nuo Kazlų Rūdos, Višakio ir Judrės upių pakrantėje, Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame krašte. Vietovė savo vardą gavo nuo Višakio upės ir geležies, čia gaunamos perdirbant balų rūdą.
Klebonas Striokas išlydėjo mus į Višakio Rūdą išgarsinusį šaltinėlį, esantį gretimame miške. Kada ir kaip šaltinis atsirado, nežinoma. Tik iš žmonių pasakojimų, jei jie tikri, galima spėti jį atsiradus dar prieš 1700 metus, kada miškai aplink Višakio Rūdą iki Nemuno priklausė didikams Sapiegoms. Pasakojama, kad tų Sapiegų eigulys, kuris saugojo miškus aplink Višakio Rūdą, buvo vokiečių kilmės. Taigi šis eigulys užtruko Prūsokų kaime pas kažkokį žmogų ir namo patraukė jau sutemus. Truputį pasiklydo, todėl pasuko artimesniu keliu per pelkę. Šiaip taip perklampojęs parėjo namo, išsimiegojo, o rytą pabudęs sumanė pasikeisti jau seniai skaudamos ir pūliuojančios kojos žaizdos tvarstį. Nusivyniojo, žiūri – ogi žaizda sumažėjusi ir skausmas ne toks kankinantis. Tuomet jam šovė į galvą mintis, kad tai pelkės vanduo paveikė jo žaizdą. Nuėjo dar kartą, nusileido nuo smėlėto skardžio ir žiūri, kaip čia patogiau prieiti. Pamatęs visai netoli kranto iš dugno srovenantį mažytį šaltinėlį, nutarė žaizdas geriau nuplauti. Taip daręs kelis kartus – žaizdą išsigydė. Šį įvykį papasakojo žmonėms. Pasklidus žiniai apie stebuklingą vandenį, visi pradėjo plačiai gydytis ir dar labiau išgarsino šaltinėlį.
Kai statė Višakio Rūdos bažnyčią ir nugriovė buvusią koplyčią, tai iš rąstų likučių ant kalniuko, prieš šaltinėlį, pastatė koplytėlę. Per pačius didžiausius Višakio Rūdoje Šv. Baltramiejaus atlaidus joje aukojamos šv. Mišios.
1977 m. šaltinėlį buvo nusiaubę „didvyriai“ iš kaimyninio Čiapajevo kolūkio. Vėliau juo susidomėjo Kauno medikai. Jie nustatė, kad šaltinėlio vanduo tikrai turi gydomųjų savybių, o pelkės durpė – tinka vonioms daryti. Medikai jau ruošėsi čia įrengti kurortėlį, bet Kazlų Rūdos miškuose įsikūręs karinis dalinys neleido to padaryti.
Tiems, kas netiki šventojo šaltinėlio gydomąja galia, galima papasakoti dar vieną istoriją.
Seniai seniai iš karo grįžo mūšio metu apakęs kareivis. Kadangi buvo aklas, tai ėjo, kur pakliuvo, atėjo tiesiai į pelkę. Visas sumuręs, sušilęs atsisėdo ant kupstelio. Besiilsėdamas išgirdo upelį čiurlenant. Paėjęs garso link, užtiko mažą šaltinėlį. Atsigėrė, nusiplovė nuo veido dulkes ir staiga praregėjo.
Kas nepatikėjo ir dabar, tai jo reikalas, o kas susidomėjo – būtinai apsilankykite. Nebūtinai reikia būti tikinčiam, kad galėtum įvertinti šios vietos grožį ir pajusti ramybės didingumą.
Punsko piligrimai, vieni tikėdami, kiti – nelabai, prisisėmę Višakio Rūdos šaltinio vandens, suskubo į Kazlų Rūdą.
Kazlų Rūdoje prie Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios mus pasitiko buvęs Punsko parapijos vikaras, o dabar – Kazlų Rūdos parapijos klebonas Renaldas Janušauskas.
Kazlų Rūdos bažnytėlė, 1924-1925 m. suręsta iš Alytaus kariuomenės cerkvės rąstų – labai jauki: kvepianti Sekminių berželiais, išpuošta vaikų piešiniais, karpiniais… Pagarbinę Švč. Sakramentą, sukalbėję maldą, piligrimai minutėlei stabtelėjo pailsėti ir pasišnekėti su klebonu Renaldu Janušausku parapijos namuose.
Išvažiavę iš Kazlų Rūdos pagal planą, grįždami jau namo keliu A5, netoli Kalvarijos pasukome į dešinę, kur medžių žalumoje pasislėpusi raudonų plytų Deivoniškių koplytėlė.
Deivoniškių kaimas nuo XIX a. garsėja stebuklingu šaltiniu. Sklando daugybė pasakojimų apie čia užfiksuotus neįtikėtinus, stebuklingus pasveikimus. 1991 m. netoli šaltinio ant kalvos pastatyta koplyčia, kurioje per Sekmines aukojamos šv. Mišios, susirenka daug vietos gyventojų ir maldininkų iš visos šalies.
Deivoniškių stebuklingo šaltinio gaivaus vandens galima patogiai pasisemti iš šulinio. Sunku pasakyti, kurio šaltinio vanduo veiksmingiausias, tačiau Deivoniškių – lengviausiai pasiekiamas ir turbūt skaniausias.
Prie koplytėlės sukalbėję Gailestingumo vainikėlį, sugiedoję giesmę Marijos garbei ir pasisėmę iš šulinio stebuklingojo vandens, sugrįžome į Punską, tiesiai į gegužines pamaldas.
Visų piligriminės-pažintinės kelionės dalyvių vardu nuoširdžiai dėkoju mūsų vikarui kunigui Mariui Talučiui už įdomią ir prasmingą išvyką, už suteiktą galimybę sužinoti apie stebuklingųjų šaltinių vietas, kurios čia pat, netoli Punsko; už bendras maldas ir giesmes; už rūpinimąsi, kantrybę ir gerumą.
Labai AČIŪ, kunige Mariau!
Tekstas ir nuotraukos:
Božena Bobinienė, punskas.pl
(Informacija apie šaltinėlius pagal www.grazitumano.lt ir Vikipediją)