Dar vasara, bet jau į mūsų laukus ir namus beldžiasi ruduo. Kaip ir kasmet mus palieka gandrai. Jie pradeda skristi žiemaviečių link tuoj po Žolinės. Rugpjūčio pabaigoje jų beveik neliks. Neseniai šventėme šv. Baltramiejaus dieną. Ji mūsų krašte ir Lietuvoje laikoma gandrų palydomis.
Mūsų gandrai žiemoti skrenda tiesiai į pietus. Aplenkia Karpatų kalnus ir pro Ukrainą pasiekia Bulgariją. Čia jie kelioms dienoms apsistoja pailsėti. Vėliau skrenda per Turkiją iki Sinajaus pusiasalio. Šioje vietoje mūsų gandrai dar kartą ilsisi. Toliau jie, skrisdami Nilo slėniu, pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Vieni čia pasilieka žiemoti, kiti skrenda dar toliau – į Pietų Afrikos Respubliką. Gandrų kelionė trunka 2-3 mėnesius. Jie įveikia 8-10 tūkst. kilometrų.
Europoje didžiausios baltųjų gandrų populiacijos gyvena Lenkijoje, Ukrainoje, Ispanijoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Lietuvoje gyvena apie 20 tūkst. perinčių porų. Mūsų gandrams šie metai nebuvo sėkmingi. Jų lizduose buvo tik po vieną ar du gandriukus. Nemažai lizdų buvo tuščių. Kodėl, neaišku. Vasara jiems nebuvo bloga, maisto netrūko.
Įdomu, kad mūsų gandrai tampa „civilizuoti“ ir jie vis labiau pasitiki žmonėmis. Praradę baimės jausmą, jie lizdus suka prie pat trobų, maistą renka pakelėse ar šmirinėdami tarp laukuose dirbančių žmonių. Savo lizdus dažnai jie suka ant elektros stulpų, bet žmonės juos perkelia ant stogų ir į medžius.
Gandrai iš prigimties nėra draugiški kitų gandrų atžvilgiu. Ornitologai pastebi, kad jų tarpusavio santykiai kažkiek švelnėja. Seniau, jeigu vienas lizdas būdavo labai arti kito, tarp jų kildavo peštynės, kurių metu buvo sudaužomi kiaušiniai ir užkapojami jaunikliai.
Sudie, gandrai! Sėkmingos kelionės! Lauksime jūsų sugrįžtant. Susitiksime per Gandrines – kovo 25-ąją.
punskas.pl