Kovo 19-ąją minime šv. Juozapą – šventosios šeimos globėją, kuris tapo ir visos Bažnyčios globėju. Tai gana paslaptinga asmenybė, apie kurią sunku daug ką pasakyti, mat Šv. Rašte neužrašytas nei vienas jo pasakytas žodis.
Žinome tiek, kad šv. Juozapas buvo kilęs iš Dovydo giminės Marijos sužadėtinis. Kaip sako tradicija, jis buvo daug vyresnis už Mariją. Priimta, kad Juozapas mirė dar prieš pradedant Kristui viešąją veiklą. Juozapas buvo stalius, darbo žmogus, bet manoma, kad nebuvo pasiturintis. Jis buvo nuolankus, ramus, nesiekiantis nieko daugiau, kaip tik mylinčios šeimos, kurią norėjo sukurti su Marija.
Ir štai atsidūrė keblioje padėtyje: Marija laukėsi kūdikio, o Juozapas žinojo, kad vaikelis nėra jo. Juozapas, nenorėdamas pasmerkti savo sužadėtinės, norėjo ją slapta atleisti, tačiau Dievas šiuos jo ketinimus sustabdė. Tokiu būdu Juozapas tapo žemiškuoju Jėzaus globėju. Jis patikėjo ir nuolankiai priėmė Dievo pavestas pareigas, nors iki galo jų nesuprato. Galbūt tikėjosi, kad dėl savo Sūnaus Dievas ypatingai saugos Juozapo šeimą, tačiau atsitiko visiškai kitaip: Juozapas turėjo keliauti su nėščia Marija į Betliejų, o neradus nakvynės užeigoje – ieškoti jiems vietos tvartelyje. Netrukus su mažu vaikeliu reikėjo bėgti į svetimą kraštą, pas svetimus žmones ieškoti prieglaudos. Vėliau, kai Jėzui buvo jau 12 metų, žemiškasis Jo tėvas vėl turėjo rūpestį – ieškojo Jo, dingusio Jeruzalėje. Juozapo gyvenimas pasirodė daug sudėtingesnis, sunkesnis, nei jis tikėjosi. Tačiau Evangelijoje nerasime nei vieno Juozapo nusiskundimo savo likimu.
Žiūrėdami į šv. Juozapą, matome, kad gyvenime labai sunku vykdyti Dievo valią.
Ką šv. Juozapas galėtų patarti šiandien kiekvienam iš mūsų? Galbūt tai, kad kiekvienoje gyvenimo situacijoje galime besąlygiškai pasitikėti Dievu. O gal tai, kad nereikia iki galo gilintis ir suprasti Dievo planų, skirtų mums. Gal ir tai, kad būti vyru, sutuoktiniu, tėvu – tai visų pirma rūpintis, būti atsakingam už kitą žmogų. Arba pasakytų, kad mylėti – tai reiškia atiduoti visą save kiekvieną dieną per darbą, globą ir pasiaukojimą. Stebėdami Juozapo gyvenimą, suprasime, kad ne tas yra didis, kuris daug ir gražiai kalba, bet tas, kuris tyliai, kukliai sugeba daryti gera.
Šv. Juozapas visu savo gyvenimu parodo, ką reiškia mylėti Dievą, ką reiškia Jam tarnauti.
Žvelgdami į šv. Juozapą, galime pastebėti, kad jis netiktų šiuolaikinio žmogaus modeliui, kuriam dažnai svarbiausia yra garbės, aukštų postų siekimas, o ne tarnystė kitiems.
Ar šiandien mes sugebame tarnauti Dievui ir žmonėms, ypač savo artimiesiems? Juk kiekvienas laikas ir vieta yra tinkami tam, kad mylėtume, darytume gera, atiduotume bent dalį savęs kitiems. Ar mes ta proga pasinaudojam?
Popiežius Pijus IX paskelbė šv. Juozapą Katalikų Bažnyčios globėju. Į šv. Juozapą galime kreiptis pagalbos ir globos, prašyti, kad apsaugotų nuo piktųjų dvasių, nuo pagundų, nuo blogio. Jo globai galime pavesti ir savo šeimas.
Šv. Juozapas visą savo gyvenimą sunkiai ir sąžiningai dirbo, dėl to yra ir visų dirbančiųjų globėjas. Šis šventasis yra taip pat visų tėvų globėjas. Tėvų, kurie veda į gyvenimą savo vaikus, kurie moko juos vertybių. Žvelgdami į šv. Juozapo gyvenimą, suprasime, kad kiekvienu atveju, visokiausiomis sąlygomis galima išlaikyti orumą ir sąžiningai gyventi. Jis moko, ką reiškia būti tėvu, ką reiškia meilė, atsakomybė ir tarnystė.
(bb), punskas.pl (pagal kun. J. Wichorowski)