Yra – nėra. Ca buvo – ca nėr. Kap atėj, tep nuvėj.
Kap jūs tį laikotės po šventių? Spėjot atšylc? Kiba menkai poteravot, kad buvo toki baisūs orai. O lijo, o snigo, o pūtė šaltas vėjas… Brr… Net nupūrtė. Alė žūrėkit, kap cik praėjo Vėlykos, tep saulė išlindo, temperatūra šoktelėjo in viršų. Ca gal tep specialiai iš aukštai buvo surėdzyta, kad žmonės mažau važinėtų ir lakscytų, kad acipeikėtų, kad tai šaimynos šventė, kad raikia pabūc su savais.
Tai kiek kiaušinių inkirtot? Nu kiba valgėt kiaušinius, nu ba kokios Vėlykos be spalvotų kiaušų? Visokius mėsos zavijancus galit kasdzien valgyc, o margucus rozų metuose. Vėlykos be karštų kiaušinių, tai tas pac kap Kūcos be plotkutės ar silkės su cibuliu. Sakot, raikėj pasnykauc, tai kap rozas per Vėlykas kirsc mėsų? Taigi ca in jūs sveikatų tas pasnykas. Dzieduliai sakydavo: „Kas per daug, tas nesveika“.
Alė kap ca jau pradėjau apė kiaušinius, tai kodia gi nedavus jumiem da kokio juokingo pasakojimo pasiskaicyc. Tep tep, iš tų pacų Marcinkonių, alė jai graži ir linksma istorija, tai kodia turėtau škadavoc. Pasakojimas vadzinasi „Kumelės kiaušinis“.
Gyveno kartų dziedukas su bobuti. Ir turėjo jiej senų kumelaitį. Raikėjo kito arklio, alia už kų gi pirksi? Rozų ir sako dziedukas:
– Važuosiu, bobute, in turgų, gal gi saksis mūs kumelaitį parduoc ar išmainyc.
Sugalvojo ir išvažavo. Atvažavo turgun, o tį žmonių devynios galybės, vieni parduoda, kici deras, perka. Žūro dziedukas… dar tokių dalykų neragėjis: krūva dzidelių agurkų ir rainų rutulių krūva sukrauta. Jis ton pusėn savo kumelaitį ir pasuko. Klausia pardavėjo:
– Kas ca zo obuoliai?
– Nugi kumelės kiaušinis, – atsakė tasai.
„O tai man kap rozas tokių ir raikia“, – mislina dziedukas.
Pardavė dziedukas kumelaitį, nusipirko kumelaitės kiaušinį ir aina patenkytas namo. Parajis ir sako:
– Bobut, parnešau kumelaitės kiaušinį, dar tau raikės nedėlių an jo pasėdėc, kumelukų išperėc.
Pasodzino dziedukas bobutį an to kumelės kiaušinio, apkamšė skudurais, kad minkščau būtų. Sėdzi bobutė dzienų, sėdzi kitų, tracų, nusopo jai jau visus šonus ir nugarų, o kumeluko kap nėr, tep nėr. Inširdo dziedukas, kad kumelukas neskyla, griebė tų kiaušinį, kap nešė laukan, kap jau tėškė jį kelman… O po tuoj kelmu kiškio gulėta… Kiaušinis cik tykšč, kiškis cik strykc iš po kelmo ir nurūko miškan…
Paraina dziedukas namo dėjuodamas:
– Raikė, bobut, tau dar an to kiaušinio pasėdėc, ba kumelukas jau su šerscu buvo, miškan nubėgo.
Ca ir pabaiga.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl