Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Evangelija Jn 20, 19–23
Evangelijos skaitinį komentuoja Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM
Šiandien džiaugsmas, šiandien šventė, šiandien „Aleliuja“, šiandien charizmatikų giesmės ir maldos. Šiandien visos Bažnyčios šventė. Sekminės – priimti Dvasią, dovanoti Dvasią, gyventi Šventąja Dvasia. Tokia šventės prasmė, toks yra šios šventės liudijimas.
Visa tai tiesa, tačiau šios dienos Sekminės, palydimos Evangelijos pagal Joną, pirmiausia – tylios Sekminės. Tylios ir ramios. Tokios meilingos – Jėzus taria „Ramybė jums“. Sekminės prasideda nuo ramybės, nuo tylos. Nauja kūryba, nauja pradžia prasideda iš pačios giliausios ramybės, bet ne iš abejingumo. Ne iš kurtumo kito skausmui, ne iš šalto žvilgsnio į pasaulį. Ne. Iš meilės. Jėzaus žodžiai „imkite Šventąją Dvasią“ gimsta iš ramybės ir tylos, bet prieš tai buvo žvilgsnis jų, mokinių žvilgsnis į Jį, Jo sužalotas rankas ir pervertą šoną.
Nieko didingesnio Evangelijoje nežinau už šį liudijimą, jog žmogiškoji prigimtis, kurią prisiėmė Dievas, turi žaizdų žymes, tą sužalojimo dimensiją. Tai toks Dievas gali ir mane atjausti, net ir tada, kai nuo Jo nusisuku ir skubu, o skubu dažniausiai todėl, kad esu sužeistas, ir todėl nusisuku, todėl neištveriu maldoj. Jis gali mane atjausti, kai krentu į gilią depresijos bedugnę, į nemeilę. Gali atjausti tada, kai keikiu visus ir kai mane keikia, kai mane žaloja. Keista, tas sužeistas Dievas gali atjausti mane net ir tada, kai aš pats kitus žaloju. Jis net ir tenai gali surasti mane. Surasti, išvilkti į dienos šviesą, ne grandine, ne prievarta, bet savo sužeista tiesa. Savo priminimu, solidarumu su manimi. Aš atrandu save sutrikusį ir kaltą, ateinu prie klausyklos langelio ir išpažįstu savo sužeistam Dievui viską, koks esu, viską, koks buvau. Toks mano sužeistumas ir Jo sužeistumas duoda keistą efektą – išgydymą, ir tai jau Šventosios Dvasios darbas. Ne tik ramybė, bet ir meilės kančia Šventosios Dvasios gelmėje, nes ji ir iš Sūnaus, ir iš Tėvo. Ir galiausiai panirdamas Tėve, Dievu Tėvu alsuodamas, aš atpažįstu Šventąją Dvasią, kuri mane surišo su Jėzumi. Atpažįstu ją – tą pačią, kuri sklandė virš pirmykščio chaoso, atpažįstu ją – kuriančią Dvasią. Atpažįstu atleidžiančią, nes būtent ją kvėpdamas Jėzus tarė mokiniams: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“. Tokia Šventosios Dvasios tikrovė pagimdo patį tikriausią džiaugsmą ir tada jau galime krykštauti, galime giedoti, galime melstis visomis kalbomis, nes tada supranti, kad Sekminės – tai ne butaforija, ne dekoracija, o tikrovė. Tikrovė, kurioje telpa visas žmogiškumas, atgimdytas ir prikeltas Dievuje.
Bernardinai.lt