„Sidabrinė gervė“ šiemet nutūpė ir į juostos „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjų lentynas. Pokalbis su filmo prodiuseriu Žilvinu Naujoku – apie kūrybinę virtuvę ir ne itin smagią kino padėtį Lietuvoje.
„Tadas Blinda. Pradžia“ – pirmas Jūsų, kaip prodiuserio, darbas. Ar nebuvo baisu imtis tokio masto veikalo?
Tikriausiai būtent nežinojimas, nepatirtis ir padeda gimti projektams. Dabar suvokiu, kiek jėgų ir sveikatos reikėjo įdėti į šį darbą, tad manau, kad vargu ar vėl iš naujo gebėtume jį pakartoti: supratimas, kokie iššūkiai laukia, kiek laiko ir nervų tai kainuoja, ima nemenkai gąsdinti. Orientuotis darbe nemenkai padėjo ankstesnė įgyta patirtis: kai savo akimis matai, kaip dirba geriausi pasaulyje kūrėjai, esi vis viena daugiau ar mažiau su jais susijęs. Regi jų veiklą nuo pat pradžios: seki scenarijaus, gamybos, platinimo procesą. Visos kelionės po užsienį ir bendravimas su kino virtuvėje dirbančiais asmenimis duoda labai daug. Užsidarymas mažame pasaulyje nėra gerai. Iš visos širdies noriu, kad Lietuvoje būtų kinas, bet, deja, tam nėra galimybių… Viskas pernelyg užspausta ir nėra sudarytų sąlygų šio meno plėtotei. Gerą pavyzdį matome ir „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose: nominuojami ir apdovanojimus išsidalija trys keturi filmai, nes paprasčiausia nėra galimybės jų sukurti daugiau.
Pakalbėkime apie pačią filmo kūrimo eigą. Idėja „Tadui Blindai“ buvo sugalvota dar prieš penkerius metus?
Taip, dabar jau eina šešti metai. Didysis darbas su aktoriais, scenarijumi, filmavimais ir paraiškomis buvo vykdomas praėjus maždaug metams nuo idėjos sugeneravimo.
O kiek laiko truko filmavimas?
Lygiai 33 dienas: 4-ias žiemą ir 29-ias vasarą.
Kodėl sumąstėte filmą būtent apie Tadą Blindą? Juk Lietuvos istorijoje buvo ne vienas tikras didvyris – vien kunigaikščiai ko verti!
Atsakymas paprastas: šiandien Lietuvoje pastatyti filmą apie viduramžius yra paprasčiausia neįmanoma: tai kainuoja milžinišką sumą pinigų. Ko vertas vien paties laikmečio atkūrimas… Tiesą sakant, maištaujančius miškais lakstančius vyrus pavaizduoti yra tikrai lengviau nei Žalgirio mūšį. Be to, galiu pasakyti, kad Tadas Blinda, kaip personažas, yra patrauklus ir plačiai žinomas ir tarp jaunų, ir tarp senų. Tai ir buvo didysis „kabliukas“. Norėjome iš naujo jaunajai kartai priminti šį legendinį Lietuvos istorijos veikėją. Būtina paminėti, kad visas pastangas dėjome būtent į istorinio, ne draminio ar komiško žanro filmo kūrimą.
Ar niekada nesiejote „Tado Blindos“ konteksto su šiandienos mūsų politine padėtimi?
Ne, niekada. Man kinas – šventas dalykas. Jokių politinių žinučių galvoje neperkratinėju. Šiuo kūriniu norėjome pagrįsti ne politiką, bet lietuviškumą, tautos autentiškumą.
Kaip apskritai vertinate šiandienį Lietuvos kiną?
Pateiksiu gal ir kategorišką, bet, mano akimis žiūrint, pagrįstą nuomonę: lietuviško kino tiesiog nėra. Jis nėra susiformavęs, nes niekada nebuvo sąlygų jam plėtotis. Jauni žmonės, įstoję į Kino, teatro ir muzikos akademiją, nori kurti, bet neturi galimybių. Kinas yra viena iš pačių brangiausių meno rūšių: mūsų šalyje jokios kūrybinės bazės nerasta. Senoji sovietmečiu gyvenusi karta gyveno kitaip: per vienerius metus buvo pastatoma 15-20 filmų.
Norite pasakyti, kad beveik neįmanoma gauti finansavimo?
Taip. Sunku ne tik jauniesiems kūrėjams, bet ir patyrusiems režisieriams: mūsų šalyje per metus finansuojami vos pora filmų… O laukiančiųjų juk dešimtys! Stovėjimas eilėje du dešimtmečius ir laukimas, kol tavo idėja bus įgyvendinta, tiesiog nurašo patį kūrėją, jo darbą, pastangas.
Būtina paminėti faktą, kad Lietuvoje tik dabar prie Kultūros ministerijos buvo įsteigtas Kino centras. Anksčiau ši tema buvo visiškai apleista ir už kino reikalų koordinavimą atsakingo žmogaus tarsi net nebuvo.
Paulius Baltramiejūnas, Vilniaus kino klasterio vadovas
Lyginant juostą „Tadas Blinda. Pradžia“ su klasikiniu lietuvišku kinu, regimas ryškiai išsiskiriantis filmo modeliavimas: kūrėjai naudojo holivudinį modelį, kuris labai griežtai nusako, kas kiek laiko žiūrovas turi išvysti tam tikras scenas, susidurti su įvairiomis asociacijomis, emociniais pakilimais. Visa tai galima pavadinti skaičių ar net formulių deriniu. Tai patvirtina ir faktas, kad abu „Tado Blindos“ kūrėjai – prodiuseris Žilvinas Naujokas ir režisierius Donatas Ulvydas – į kiną atkeliavo iš reklamos pasaulio. Galiu pasakyti, kad visas šis filmas sudėtas labai teisingai: puikus ne tik režisieriaus ir prodiuserio, bet ir operatoriaus, kostiumų kūrėjos, aktorių darbas.