(Tęsinys)
Teklės Pauliukonytės atmintyje išliko lietuviška Vaičiuliškių mokykla ir jos mokytojas Vincas Dubauskas. Mokiniams jis kartodavo: „Turim būti sąžiningi piliečiai tos šalies, kurioje gyvenam. Lietuvių kalbą, kultūrą, mūsų protėvių papročius išlaikyti mūsų didžiulė pareiga.“ Dubauskas buvo geras mokytojas. Į pamokas jis atsinešdavo smuiką, kuriuo grojo, o vaikai giedojo: „Te mūs darbas bus su Dievu!“ Tuo metu Vaičiuliškių mokykloje mokėsi daug vaikų. Ne visi sutilpdavo, tad mokslas vyko dviem pamainom – ryte ir po pietų. Mokytojas buvo vienas. Darbo turėjo daug, bet jis surasdavo laiko ir visuomeniniam darbui: organizavo vakarinius kursus suaugusiems, įkūrė jaunimo chorą, rengė vaidinimus. Buvo didelis lietuvybės skleidėjas. Deja, neilgai jam teko dirbti šiame krašte. Kai lenkų valdžia uždarė lietuviškas mokyklas, Dubauskas grįžo į Varšuvą pas šeimą.
Apie pasienio lietuvių gyvenimą tarpukariu Teklė Pauliukonytė pasakoja: „Daug teko iškęsti lietuviams Lenkijos-Lietuvos pasieny, kur buvo daug lietuviškų kaimų. (…) Langus vakarais reikėjo uždengti, negalima buvo ir šunų laikyti. Tai labiausiai pykdė žmones. Visuomet sodybas saugojo vienas ar du šunys. Niekam skriaudos nedarė, nes nebuvo palaidi, o žmonės prie šunų buvo prisirišę kaip prie šeimos narių. Iš karto bandė paslėpti juos kluonuose, tvartuose. Bet juk neišmokysi šunelio, kad atėjus „kopui“ nelotų. Lojo. Nesuprato vargšai šuneliai, kad užtraukia bėdą sau ir šeimininkams. Kas galėjo šunis atiduoti gyventojams už pasienio juostos – buvo gerai, bet ne visi tiek laimės turėjo. Žudė šunelius, verkė ir keikė.“
su tėvais ir sesutėmis
Buvo įvestas pasienio režimas, kurį labiausiai atjautė jauni žmonės. Uždrausti visokie susibūrimai. Gyventojai ne iš pasienio zonos, vykdami į ją, turėjo gauti KOP (lenk. Korpus Ochrony Pogranicza – Pasienio apsaugos korpusas) leidimą. Vasarą sekmadieniais jaunimas rinkdavosi Kapčiuko papėdėj pasportuoti. Vieni žaidė, kiti nuo Kapčiuko kalno pro žiūroną sekė apylinkę. Pamatę „kopus“, duodavo žinią, ir jaunimas išsibėgiodavo, slapstėsi alksnyne arba javuose.
Teklės Pauliukonytės atmintyje giliai įsirėžė Antrojo pasaulinio karo pradžia. 1939 m. ji mokėsi Kukavo žemės ūkio mokykloje. Rugpjūčio pabaigoje dalyvavo ekskursijoje po Lenkiją. Lankė anglies ir druskos kasyklas, laipiojo Karpatų kalnais, grožėjosi Krokuvos ir Varšuvos architektūra. Apie šį laikotarpį knygos autorė rašo: „Visai negalvojom, kad netrukus Varšuva virs griuvėsių krūva. Buvo šilta vasara. Vakarais, po darbo, miesto gatvėmis vaikščiojo išsipuošę žmonės, skubėjo į kinus, teatrus, koncertus. Gamtos mylėtojai laiką leido parkuose, naudojosi paskutiniais vasaros vakarais. Iš ekskursijos į namus sugrįžau rugpjūčio pabaigoj. Atostogos baigėsi. Greit išvažiavau į mokyklą. Naktį blogai miegojau. Anksti nubudau. Už lango žvirbliai kėlė triukšmą. Atsikėlusi nuėjau į svečių kambarį. Visi dar miegojo, buvo tyla, tik direktorės kabinete girdėjau žingsnius. Įsijungiau radiją. Pirmi žodžiai atėjo eterio bangomis. Išgirdau: „Vokietija šiandien paskelbė mums karą.“ Buvo 1939 m. rugsėjo pirmoji. Išsigandau. Bėgau į direktorės kabinetą, šaukdama: „Karas!!!“ Jos veidas pabalo, iškart atėjo į kambarį, kur buvo radijas. Pranešėjas be pertraukos kartojo baisią žinią. Direktorė pasakė: „Baisi nelaimė ištiko mūsų krašto žmones. Mokykla laikinai bus uždaryta.“
Mokykla nuo Lenkijos ir Vokietijos sienos buvo nutolusi 25–30 min. kelio. Dalį jos užėmė lenkų kariuomenė. Mokiniams buvo liepta grįžti namo. Geležinkelio stotyje Teklė sužinojo, kad civilių neveža, nes visas transportas skirtas tik karo reikalams. Palikusi savo daiktus mokykloje, pėsčiomis parėjo namo. Teklės tėviškę jau buvo užėmę sovietai. Po mėnesio jie pasitraukė ir užėjo vokiečiai. Dauguma jų buvo kilę iš Klaipėdos krašto, tad neretai mokėjo kalbėti ir lietuviškai. Ypač sunki padėtis buvo Punsko žydų. Vietos žmonės stengėsi jiems padėti, kai šie bėgo per sieną į Lietuvą. Tuo metu Kalvarijoje veikė žydų gelbėjimo komitetas. Punske vokiečiai suorganizavo vietinę administraciją. Krautuvės buvo uždarytos. Gyventojai negalėjo įsigyti būtiniausių prekių – žibalo, druskos, cukraus, muilo. Žmonės, norėdami išgyventi, ėmėsi kontrabandos.
Šiame krašte veikė tik vokiškos mokyklos, tad Teklė ruošėsi važiuoti mokytis į Vilnių. Birželio mėnesį ją pasiekė žinia, kad Lietuvą okupavo sovietai, tad ten vykti nebuvo prasmės. Pasiliko tėviškėje. Čia gyvenimas nebuvo linksmas. Vieną naktį Punsko krašte nežinomi asmenys (vokiečių jaunimas) išniekino pakelių kryžius ir rūpintojėlius. Šis incidentas papiktino vietos gyventojus. Ėjimai į Lietuvą per žaliąją sieną darėsi nesaugūs. Kontrabanda pasibaigė. Vokiečiai įvedė maisto ir kitų produktų korteles. Draudė maistą vežti iš kaimų į miestą. Traukinių stotyse vokiečiai tikrino keleivius, darė kratas.
„Važiavau iš Trakiškių traukiniu į Suvalkus, – prisimena Teklė Pauliukonytė. – Pavažiavus kelias stoteles, įėjo žandarai. Paklausė, ką vežu. Parodžiau nedidelį odinį baksą[1]. Jis buvo pilnas maisto. (…) Mano laimei, bakso netikrino. Prie manęs sėdėjo vyriškis su aukšta kailine kepure. Priėjęs žandaras rankom suspaudė kepurę. Iš kepurės ant veido ištiško sutrinti kiaušiniai. Žandaras nusijuokė ir išėjo.“
Kaimiečiai visokiais būdais stengėsi miestiečiams padėti. Ūkininkams taip pat nebuvo lengva. Vokiečiai surašė jų galvijus, kiaules, vištas, avis, uždėjo duoklę. Net pasiskersti kiaulę savo reikalams jie turėjo gauti vokiečių leidimą. Kontrolieriai mėsą antspaudavo. Radę neantspauduotą – žiauriai bausdavo.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl