(Tęsinys)
Tęsiame pasakojimą apie Lietuvos partizanų ryšininkę Teklę Pauliukonytę-Kalvinskienę. 1941 m. sausio mėnesį Punskan atvyko lietuvių delegacija, kuri ragino vietos gyventojus keltis į Sovietų Lietuvą. Persikėlimas turėjo būti savanoriškas, bet vokiečiai darė spaudimą, nenorinčius vykti sodino į kalėjimą, grasino išvešią į Vokietiją. Daug lietuvių spaudimo neatlaikė ir išvyko į Lietuvą. Per kelis mėnesius šiame krašte jų sumažėjo perpus. Vėjas daužydavo tuščių sodybų neuždarytus vartus, staugė namo sugrįžę šunys. Vaičiuliškėse iš 24 gyventojų liko septyni.
Pauliukoniai nepasidavė spaudimui ir pasiliko savo namuose. Jų sodyboje apsigyveno keturi vokiečių karininkai. Kambary įtaisė telefono centralę. Pauliukonių ūkis buvo vos 3 km nuo sienos. Kareivių daugėjo. Darėsi aišku, kad vokiečiai ruošiasi karui. Birželio 19–20 d. naktį į Pauliukonių sodybą atvažiavo daug tankų. Vokiečiai patarė namų šeimininkams išsikasti slėptuvę, o galvijus išvaryti į laukus.
„Birželio 22-ąją, saulei dar neužtekėjus, išgirdome lėktuvo ūžimą, – prisimena Teklė Pauliukonytė. – Iš sodybos išbėgo du kareiviai, ant pievos ištiesė baltą audeklą. Lėktuvas leidosi žemyn. Išmetė ant audeklo nedidelį ryšulį, kareiviai suvynioję ryšulį į audeklą, bėgte nubėgo į sodybą. Greit išgirdom tankų ūžimą. Tankai važiavo į Lietuvos pusę. Vokiečių kariuomenė greit paliko sodybą. Pasiliko tik karininkai, kurie jau ilgesnį laiką pas mus gyveno. Sovietai nesipriešino. Parėję nuo kalno karininkai išvažiavo, grįžo vakare. Mašina buvo pilna gėlių. Grįžę karininkai pasakojo: buvo nuvažiavę į sovietų okupuotą Lenkijos teritoriją. Gyventojai juos pasitiko su gėlėmis – kaip išvaduotojus nuo trėmimų į Sibirą.“
Vilniuje
Frontui nuslinkus, Teklė Pauliukonytė nuvyko į Vilnių. Miesto nepažinojo. Laimei, gatvėje prie jos prisistatė Lietuvos karininkas. Paklausė, kur keliauja, pasisiūlė padėti. Karininkas buvo jai lyg angelas sargas. Vakarais galiojo komendanto valanda. Vokiečių patrulis galėjo ją kiekvieną akimirką sulaikyti. Ji, kaip svetimšalė, lietuviško paso neturėjo. Ne į mokyklą, bet į gestapo rankas galėjo pakliūti. Teklė įsidarbino sąskaitininke butų skyriuje, o vakarais lankė J. Basanavičiaus gimnaziją. Darbo nebuvo daug, tad turėjo laiko ruoštis pamokoms. Vėliau, kai įsidarbino miesto savivaldybėje, jos viršininku tapo Nepriklausomos Lietuvos karininkas Vitkus. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, jis buvo partizanų vadas, slapyvardžiu Kazimieraitis.
Teklė Pauliukonytė prisimena, kad gyvenimas Vilniuje nebuvo lengvas. Trūko maisto. Visos savaitės duoną ji suvalgydavo vienu kartu. Nors tekdavo badauti, buvo patenkinta, kad gali mokytis, lankyti teatrą. Pinigų netrūko, nes alga buvo nemaža. Žinoma, už pinigus ne viską buvo galima nusipirkti. Sekmadieniais Vilniaus lietuviai rinkdavosi į Šv. Jono bažnyčią, kur pamokslavo kun. A. Lipniūnas. Vėliau jį vokiečiai areštavo, išvežė į koncentracijos stovyklą.
„Vilniuje nedavė ramybės bombonešiai, – pasakoja Teklė Pauliukonytė. – Atskrisdavo daugiausia vakare. Pavojų skelbdavo sirenų kaukimas. Buvo įsakymas apleisti namus, eiti į slėptuves. Prisimenu, vieną pavasarį mokykloj prasidėjo egzaminai. Reikėjo daug mokytis, o dar lankiau mašinraščio stenografijos kursus. Buvau labai pavargusi, anksčiau atsiguliau. Sirenos kaukė – ženklas, kad artinasi bombonešiai. Palmira, draugė, su kuria kartu gyvenom, ragino mane keltis, bėgti į slėptuvę. Kai aš nesikėliau, Palmira išbėgo viena. Aš kaldrą[1] užsitraukiau ant galvos ir užmigau.
Iš miego mane pabudino sugrįžusi draugė. Netoli subombardavo namą. Ant mano lovos, grindų baltavo nuo sienų lubų nukritę dažai. Aš nieko negirdėjau, miegojau. Ryte ėjau į darbą pro Šv. Mikalojaus bažnyčią. Netoli bažnyčios viena pusė namo buvo virtusi griuvėsiais, kitos sienos dar stovėjo. Žuvo ir žmonių.
Kartą paskelbus aliarmą su drauge buvom mokykloj. Išėjom, kai lėktuvai buvo jau virš Vilniaus. Bombardavo, atsidūrėm dulkių, skeveldrų sūkury. Draugė šaukė. Virš mūsų galvų praskriejo žmogaus ranka. Abi bėgom, kad tik toliau nuo tos vietos, kur krito bombos. Sklido gandai, kad pataikė į namą, kur gyveno kareiviai. Radijas, laikraščiai blogų žinių negarsino, tik laimėjimus.“
Mieste gyventi buvo sunku. Vilniaus apskrities agronomas pasiūlė Teklei vykti į namų ruošos instruktorių kursus Dotnuvoje. Namų ruošos specialybė Teklę labai traukė. Sutiko iš karto. Tuo metu ji dirbo Vilniaus savivaldybėje. Su komisija turėjo sudarinėti Sibiran išvežtų žmonių butų perdavimo protokolus. Paliktą žmonių turtą komisija atiduodavo giminėms. „Butas buvo užantspauduotas, – prisimena Teklė Pauliukonytė. – Komunistai dar nespėjo apiplėšti. Vokiečiai greit išvijo sovietus iš Lietuvos. Buto gyventojus Stalino pakalikai užklupo netikėtai, valgančius. Ant stalo lėkštėse stovėjo sugedęs maistas. Ant grindų gulėjo išmėtyti vaikų naktiniai drabužėliai. Viskas sujaukta, išmėtyta. Šis vaizdas taip mane paveikė, jog naktį miegoti negalėjau. Nežinojau, kad toks pats likimas laukė manęs ir šeimos. Prasidėjus gimnazijoj atostogoms, pasilaisvinau iš darbo. Susidėjusi turtą į baksą, išvykau į stotį. Vilniuje turėjau nemažai draugų, draugai atėjo atsisveikinti. Pabaigusi kursus, galvojau grįžti į Vilnių, kurį pamilau.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl