(Tęsinys)
Teklė Pauliukonytė, palikusi Vilnių, apsistojo Dotnuvoje. Maistas Dotnuvos žemės ūkio akademijos valgykloje buvo palyginti geras. Į darbą eiti nereikėjo. Teklė galėjo daugiau laiko skirti mokslui. Retkarčiais Dotnuvos padangę sudrebindavo bombonešiai. Vokiečiai traukėsi. Darėsi aišku, kad per Lietuvą vėl eis frontas. Žmonės nerimavo, kad gali grįžti komunistai. Ir vokiečiai, ir rusai buvo jiems pavergėjai. Maždaug tuo metu Teklė susirgo ir pateko į Kėdainių ligoninę. Jai diagnozuotas „šlapias pleuritas“. Laikas bėgo, bet sveikata negerėjo. Gydytojas Vasiliauskas parūpino jai iš Vokietijos gautų vaistų. Daug kas, sužinoję, kad Teklė iš Lenkijos ir neturi čia artimų, iš namų jai atnešdavo maisto. Akademijos valgyklos vedėja pasirūpindavo vaisių sulčių.
Sveikatai šiek tiek pagerėjus, Teklė nusprendė vykti pas tetą, kuri gyveno šalia Kalvarijos. Čia ji ilgai neužsibuvo. Sveikata dar šlubavo, mokytis nebuvo kur. Frontas artėjo. Reikėjo grįžti namo. Dėdė nuvežė ją prie sienos. Anapus sienos jos laukė Kadišius, kuris Teklę parvežė namo.
„Buvo pavėluota šienapjūtė, – prisiminimais dalijasi Teklė Pauliukonytė. – Tėvelis pasamdė daugiau vyrų, kad greičiau pabaigtų šienauti pievas. Pusryčiavom. Kažkas sušvilpė ore, langai subarškėjo. Palikę valgį, išėjom į kiemą. Virš sodybos skriejo sviediniai. Pasislėpėm rūsy. Kai nustojo šaudyti, vėl išėjom į kiemą.
Nuo kalno į sodybą artinosi keli šimtai raudonarmiečių. Greit jų buvo pilnas kiemas. Klausė, ar toli Berlynas. Iš paskos važiavo vežimai – liesi, maži arkliai vos traukė. Sulaukėm naujos okupacijos! Iš kariuomenės supratom, kokia tvarka, koks sovietų rojus.“
Rusai liepė Pauliukoniams pasitraukti iš namų. Jie nuvyko į Giluišgirį, kur praleido visą naktį. Ryte grįžo namo. Kambariai atrodė kaip po viesulo. Viskas sujaukta, išmėtyta. Drabužių spintos atlapos, veidrodžiai sudaužyti, išgertas rūsyje saugomas vynas. Netrukus frontas sustojo. Iš pafrontės rusai iškėlė visus gyventojus. Pauliukonius išvarė į Lietuvą. Jie apsigyveno Teklės mamos tėviškėje Rūdninkuose, vėliau Mockavos kaime pas Prabulius.
„Vyriškių nebuvo, tik motina su gal dvidešimties metų dukra, – pasakoja. – Prabulienė sakė turinti ir daugiau vaikų, bet jie gyvena atskirai. Sodyba graži, visi daiktai turėjo savo vietą. Gavom du kambarius. Rūdninkuose, mamos tėviškėj, gyveno daug žmonių, išvarytų nuo fronto. Ne tik troboje, bet ir kluone miegoti buvo ankšta.“
Pauliukoniai į savo namus grįžo po mėnesio. Sodyboje dar buvo rusų kariai. Reikėjo pavėluotai kirsti javus. Rusai pasiūlė jiems pagalbon darbininkus – vokiečių belaisvius, kurie buvo nepaprastai suvargę ir purvini. Pauliukonienė sušildė katilą vandens, kad jie išsiskalbtų drabužius, nusipraustų. Tai buvo jauni vyrai. Visi inteligentai. Vieną rytą belaisviai dingo. Žmonės kalbėjo, kad raudonarmiečiai juos sušaudė.
Frontui nusiritus į vakarus valstybinė siena buvo mažiau saugoma. Į savo sodybas pradėjo grįžti 1941 m. priverstinai iškeldinti šio krašto gyventojai. Padėtis iš lėto stabilizavosi. Kūrėsi vietinė administracija, pradėjo veikti mokyklos. Mokytojų trūko. Pauliukonių ūkis buvo didelis, per 40 hektarų. Vincas Pauliukonis pardavė gyvulius ir javus, kad galėtų sumokėti mokesčius. Pasisamdyti nebuvo ko.
„1945-aisiais, gegužės mėnesį, pasiekė mūsų kraštą žinia: vokiečiai pasirašė kapituliaciją, – prisimena Teklė Pauliukonytė. – Karas baigėsi. Žinią priėmėm be džiaugsmo. Nežinojom, kas dabar mūs laukia. Tik raudonarmiečiai buvo apsvaigę karo laimėjimu. Kolchoznikai[1] transliavo rusiškas dainas. Plentais, keliais raudonarmiečiai varė iš Vokietijos į Rusiją šimtus galvijų.“
1945-ųjų pavasarį pas Pauliukonius atvyko pirmi Tauro apygardos Vytauto rinktinės IV kuopos partizanai: Vytautas Prabulis-Žaibas, Adolfas Valentas-Ožys, Kostas Kubilius-Meška ir kt. Atlikę užduotį, dalis jų grįžo Lietuvon. Prabulis pasiliko pas Pauliukonius. Teklės tėviškėje skambėjo liūdnos partizanų dainos.
„Kai į Trikampį atėjo Lietuvos partizanai, mano ir šeimos dėmesys buvo skirtas jiems, – savo prisiminimuose rašo Teklė. – Partizanai neatbėgo tam, kad save apsaugotų, bet ieškojo pagalbos išvežtiems į Sibirą, kalėjimus, pavergtai Lietuvai. Beldė į didžiųjų valstybių duris, o mūsų, lietuvių, šventa pareiga buvo jiems padėti. (…) Lietuvos partizanai be vietinių gyventojų paramos Trikampyje būtų neišsilaikę. Pinigų jie neturėjo. Įsakyti, kad kas nors duotų maisto, negalėjo. Čia buvo svetimos valstybės, Lenkijos, teritorija.“
1949 m. gruodžio 15 d. Teklę pasiekė žinia, kad jos saugoti miško broliai – Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Vytautas Prabulis-Žaibas – žuvo. „Nuo to žodžio „žuvo“ šalčio banga perėjo per kūną, – pasakoja Teklė Pauliukonytė. – Sustingo širdis, užšalo ašara. Šeima verkė, o man nė ašara nenukrito. Užsidariau kambary. Purtė šaltis, negalėjau nei melstis, nei verkti. Taip išsėdėjau visą naktį. Rytą nuėjau į miestelį sužinoti daugiau apie tragišką įvykį. Buvom sutarę, kad 13 dienos vakarą miško broliai ateis į tėviškę. Tos dienos rytą saugumas ir kariuomenė apsupo ūkininko Jakimavičiaus miškelį, kur slėptuvėj gyveno miško broliai. Slėptuvę patys atidaryti bijojo, tą padaryti liepė vietos gyventojams. Nedavė galimybės gintis. Miško broliai nutraukė savo gyvybes.“
1949 m. gruodžio 29 d. pas Pauliukonius atvažiavo saugumas ir ginkluoti lenkų kareiviai. Patikrino, ar visi namuose. Perskaitė iškėlimo iš namų įsakymą: „Už bendradarbiavimą su nelegalia lenkų organizacija WiN, už ryšius su Lietuvos partizanais – Sovietų Sąjungos priešais, ir jų globą…“ Vincą Pauliukonį areštavo. Kitiems šeimos nariams liepė susikrauti daiktus ir nuvežė juos į Trakiškių stotį. Nesakė, kur veža. Įsodino į šaltus prekinius vagonus. Traukinys pajudėjo vakarų link. Šio traukinio nebuvo tvarkaraščiuose, todėl stotyse reikėdavo laukti po keliolika valandų. Po maždaug 12 dienų jis sustojo Grabionžo vietovėje. Pauliukoniai apsigyveno bendrame name su repatriantais iš Vilniaus krašto.
ir sesuo Celina Lenkijos vakaruose
Maždaug tuo pačiu metu už partizanų globą ištrėmė Burinskus, Kalesinskų šeimą, Vaičiuliškių Mukauskų šeimą, Graužų kaimo Jurkiūnų šeimą. Areštavo partizanų rėmėjus Žukauskus, Remindavičius, Judickus, Paznėką ir kt.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl