(Tęsinys)
„Mane areštavo 1950 metais, vasario 13 d., – savo prisiminimų knygoje rašo Teklė Pauliukonytė. – Po deportacijos buvau peršalusi, sirgau. Suėmė sergančią. Pakeliui uždarė nežinomoj vietoj į nekūrenamą daboklę. Buvo šalta, naktį miegoti negalėjau. Jaučiau, kad turiu karščio. Ryte traukiniu vežė į Varšuvą. Traukiny jaučiausi labai blogai. Purtė šaltis. Vežė kupė, pritaikytoje areštuotiems. Keleivių mūsų kupė nebuvo. Mane deportuojantys milicininkai nebuvo blogi. Abu susėdo ant vieno suolo, ant kito man liepė gulti. Vienas milicininkas turėjo dekį, kuriuo mane užklojo. Į Varšuvą važiavom 8–9 valandas. Varšuvos stotyje ilgai laukėme traukinio į Balstogę. Aš vos laikiausi ant kojų. Stotyje prie sargybinių priėjo du jauni vyrai. Deportuojančių jie paklausė, ar gali man nupirkti maisto. Milicininkai leido. Atnešė man karštos arbatos ir sumuštinių. Antrą parą buvau nevalgiusi – arbatą su malonumu išgėriau, o maisto praryti negalėjau. Antros dienos rytą pasiekėm Balstogę. Milicininkai iš stoties į saugumą vedė pėsčią. Buvau taip pavargusi, kad ėjau kaip automatas. Baimės nejaučiau – per daug išgyvenimų per trumpą laiką. Artimų partizanų žuvimas, tėvelio areštavimas, išvarymas iš namų.“
Buvo žiema. Teklę laikė vieną šaltame saugumo rūsyje. Nevedė tardyti. Ji jautėsi vis silpnesnė. Prašė atvesti gydytoją. Sargybiniai jos prašymo nepaisė. Pradėjo baladoti duris. Pagaliau atėjo gydytojas. Jis, patikrinęs sveikatą, išėjo. Dar tą pačią dieną ją perkėlė į apšildytą rūsį. Čia buvo daugiau moterų, tarp jų Lietuvos partizanų ryšininkė Veronika Judickaitė-Grigutienė, kuri papasakojo, kad tardymo metu jos klausinėjo apie Teklę. Veronika kalėjimo ligoninėje sutiko sunkiai sužeistą Lietuvos partizaną Saveikį. Vėliau ją perkėlė į kitą kamerą.
Nors Teklė sirgo ir buvo išvargusi, atsigulti ant gultų nebuvo leidžiama. Tardydavo naktimis. „Tardytojas buvo jaunas, – prisimena Teklė. – Pasisveikinęs ir neaiškiai pasakęs savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvau kaltinama. Liepė prisipažinti – mat nuo to priklausys, kaip ilgai sėdėsiu. Gal išlaisvins. Atseit prieš mane komunistinėje Lenkijoje atsiveria daug galimybių. Gaila, kad savo jaunystę praleisčiau kalėjime, bet tai priklausys nuo manęs…“
Tardymai vyko beveik kiekvieną naktį. Tardytojai visaip Teklę norėjo palaužti. Paprastai ją kvotė du saugumiečiai. Vienas buvo žiaurus, kitas žmoniškas. Po naktinių tardymų atsigulti ant gultų buvo uždrausta. Rūsyje kalinių buvę daug, pavaikščioti, judėti nebuvo vietos.
Teklė tardymus išlaikė ir prie kaltinimų neprisipažino. Po ilgesnio laiko ją pašaukęs tardytojas pasakė, kad tardymas baigtas, reikia tik pasirašyti protokolą. Teklė jį perskaičiusi atsisakė pasirašyti. Pareiškė nesutinkanti su kaltinimais. Tardytojas nebuvo žiaurus. Jis pašaukė sargą, liepė vesti atgal į rūsį. Po tardymų Teklę perkėlė į kalėjimą. Čia vežė moteris ir vyrus kartu. Mašinos langai buvo užkalti geležinėmis grotomis. Išlaipino kalėjimo kieme.
„Mus pasitiko jauna graži sargė, – pasakoja Teklė Pauliukonytė. – Prie grakštaus kūno uniforma tiko kaip nulieta. Nuvedė į patalpą, liepė nusirengti. Paėmė mūsų drabužius, sudėjo į maišą. Nuvedė į prausyklą po dušu. Dar nespėjus nusiprausti, sargė vandenį užsuko. Gavom pilkus driliko kalinių drabužius, medines klumpes. Laiptais nuvedė į viršų. Viršuje ėjom ilgais koridoriais. Liepė sustoti veidu į sieną, kojų pirštai turėjo būti prie sienos. Dairytis, kalbėti negalima. Viena kalinė atsigrįžo. Gražuolė sargė šlykščiausiais žodžiais ją aprėkė. Nuo šios akimirkos prižiūrėtoja pasidarė mums bjauri. Dingo jos kūno grožis.“
Kameroj buvo trijų aukštų lovos. Vietos mažai. Sargybiniai davė Teklei čiužinį, metalinę lėkštę, šaukštą, puoduką ir rankšluostį. Kalėjimo durys užsidarė. Pietų metu kalinės stodavo į eilę. Jos gaudavo raugintų kopūstų sriubos, kartais menkės. Būdavo, kad sriuba dvokė. Bandydavo ją valgyti, bet ji strigdavo gerklėj. Nenorėdamos užsitraukti kalėjimo administracijos nemalonės, streikuoti moterys vengė.
„Išėjus į kiemą, tarp kalinių pamačiau tėvelį, – mena Teklė. – Buvo pavargęs, pražilęs. Pirmąkart pravirkau kalėjime. Vaikščiojau galvą nuleidus, kad mano ašarų nematytų sargai. Ėjom galvas iškėlę, neparodydamos, kad palūžom. Į mūsų kamerą paskyrė Suvalkų gimnazijos 17–18 metų mokinę. Greit prie jos priėjo „apvalutė“, kalbino, guodė. Mergaitė ja pasitikėjo. Pasakė, kad savo bendraminčių draugų neišdavė. Po kurio laiko sargė išsivedė „apvalutę“ ir gimnazistę. Apvalioji netrukus grįžo, susirinko savo daiktus. Sakė, kad ją iškelia į kitą kamerą. Po kurio laiko sugrįžo ir gimnazistė. Verkdama pasakojo, kad „apvalutę“ pas tardytoją statė akistaton. Ji pasakė tardytojui, kad ir daugiau jos draugų priklausė nelegaliai organizacijai, tik gimnazistė jų neišdavė. Ilgą laiką ją kankino. Neišlaikė. Išdavė. Labai dėl to išgyveno. Vėliau sužinojom, kad „apvalutė“ nebuvo politinė kalinė, o kriminalistė ir kalėjo už valdiškų pinigų išeikvojimą.“
Po kurio laiko Teklę nuvedė tardymui. Tardytojas paklausė, ar pasirašys tardymo protokolą. Teklė vėl atsisakė. Nuvedė pas prokurorą. Ir šis pareikalavo pasirašyti protokolą. Kai ji atsisakė, labai supyko.
Vėliau vyko teismas. Prokuroras kaltino Teklę, kad ji bendradarbiavo su Lenkijos ir Lietuvos komunizmo priešais – partizanais. Kvietė liudininkus, kurie turėjo liudyti prieš ją. Ne visi liudininkai patvirtino tai, ką buvo sakę per tardymus, teigė, kad jų parodymai buvo išgauti kankinimais. Namiškiai buvo pasamdę gerą advokatą, kuris šauniai Teklę gynė. Karo teismas nuteisė ją penkeriems metams kalėjimo. Po teismo perkėlė į kitą kamerą, skirtą teismo nubaustoms moterims. Kamera buvo perpildyta, trūko oro. Kalinės mosavo rankšluosčiais, kad būtų kuo kvėpuoti. Langų nebuvo galima atidaryti. Vidurnaktį sargės žadindavo kalines iš miego, dažnai darė kratas.
Kalėjime Teklė susirgo džiova: „Ramiai priėmiau žinią, kad sergu džiova. Žinojau, ši liga – mirties pranašas. Kas susirgo, retai pasveikdavo. Po visų netekčių, šeimos ištrėmimo iš namų – mirtis man nebuvo baisi. Išgelbės nuo kalėjimo. Sunku man buvo, kad pildėsi žiauraus tardytojo žodžiai. Jis prisidėjo prie Lietuvos partizanų tragedijos Šlynakiemio kaime. Bet to buvo jam per mažai. Dar norėjo sukišti į kalėjimą ir jų globėjus.“
Teklę perkėlė į ligoninę. Čia kaliniai galėjo atsigulti ir dieną, bet maistas mažai skyrėsi nuo kalėjimo. Iš laisvės leido atsiųsti geresnius siuntinius. Ligoninėj dienos slinko lėtai. Jos buvo panašios viena į kitą. Ryte kalinės laukė gydytojo, vėliau – kada galės išeiti pasivaikščioti. Po kiek laiko Teklę perkėlė į Fordono kalėjimo plaučių kamerą, kur buvo kalinės, sergančios džiova. Gydytojas kameros nelankė. Niekas kalinėmis nesidomėjo. „Galvojom, kad labiau mūsų nubausti negali, – rašo Teklė Pauliukonytė. – Liga, kalėjimas. Nesitikėjom, kad bus dar sunkiau. Bet kai į žiemos pabaigą mus perkėlė į daug mažesnę kamerą, supratom. Naujoj kameroj net kvėpuoti buvo sunku. „Gal mes per ilgai gyvenam?“ – svarstėm.“
Pavasariui baigiantis sargė liepė Teklei pasiimti savo daiktus ir nuvedė ją į kalinių drabužių sandėlį. Čia paliepė apsivilkti savo drabužiais ir nuvedė į kalėjimo raštinę. Jaunas vyras jai sakė, jog turi būti dėkinga liaudies valdžiai, kad anksčiau iš kalėjimo išleidžia. Informavo, kad laisvėje nustatytu laiku turi prisistatyti milicijoje.
Torontas, 2012 m.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl