Žinia apie teroro išpuolį, atskriejusi iš ramios ir stabilios Norvegijos, buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Mes pripratome girdėti apie nuolatines teroristų atakas Afganistane, Pakistane, Irake. Nenustembame išgirdę panašias naujienas iš Rusijos.
Tačiau skandinavai visuomet buvo kažkur toli nuo nestabilumo ribos net ir tuomet, kai tos pačios Norvegijos kariai aktyviai dalyvavo (ir tebedalyvauja) Afganistano okupacijoje ar Libijos operacijoje. Juolab taip pripratome įžvelgti islamišką pėdsaką bet kokiame teroro akte, kad šalyse, kuriose nėra rimtos religinės priešpriešos ar įsisenėjusių problemų su musulmoniškuoju pasauliu, apskritai nematome prielaidų jokiam terorizmui. O juk klystame.
Šiuolaikinio terorizmo atskaitos tašku kai kas laiko palestiniečių „Fatah“ ir jos lyderio Jassiro Arafato veiklą, tačiau tai tik dalis tiesos. Veiksmai, kurie siekia ne tik likviduoti priešą, bet ir įbauginti galimus jo sekėjus, nebuvo naujiena ir prieš 1000 metų. Kalbu apie Hassano-i-Sabbaho sukurtą asasinų valstybę-sektą, kurios veikla buvo tokia efektyvi, kad žodis „asassin“ keliose Europos kalbose galiausiai tapo žudiko sinonimu.
Taigi individualaus teroro reiškinį europiečiai pažino labai seniai. Ne tik pažino, bet patys kuo puikiausiai tą patį terorą naudojo. Jau XIX a. Europa įgijo „nuosavą“ individualaus politinio teroro praktiką, kuri visuotinai paplito revoliucingoje XX a. pradžioje. Kairieji radikalai, nacionalinių judėjimų aktyvistai, įvairūs „svieto lygintojai“ – visi naudojo teroro priemones savo tikslams pasiekti.
Priminsiu, kad Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo nuo „Jaunosios Serbijos“ smogiko Gavrilos Principo šūvių Sarajeve. XX a. vidurys ir pabaiga irgi nebuvo ramūs: ETA, IRA, „Raudonos brigados“ ir dar tuzinas mažiau žinomų teroristinių organizacijų. Ir tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Europa pirmą kartą pajuto kažką panašaus į islamiškąjį terorizmą, nors palestiniečių akcija prieš Izraelio olimpinę rinktinę turėjo ne religinį, o nacionalinio išsivadavimo atspalvį, ir buvo Artimųjų Rytų konflikto tąsa.
Kad ir kokia madinga būtų islamiškojo terorizmo tema, mes privalome kalbėti apie šiek tiek kitokius pavojus. Vienišių atakos, grįstos dažnai tik jiems patiems suprantama logika, Vakarų pasaulyje pastaruoju metu pasitaiko kur kad dažniau nei politinių ar religinių grupuočių išpuoliai. Žudynės mokyklose, universitetų miesteliuose ar tiesiog gatvėse – tai JAV atsiradęs reiškinys, bet jis vis labiau plinta po pasaulį ir yra kur kas grėsmingesnis (žvelgiant Lietuvos gyventojo akimis) nei religinis ekstremizmas.
Praktika rodo, kad įvykus vienam tokiam išpuoliui, jų atsiranda ir daugiau, nes globaliame informaciniame pasaulyje panašūs įvykiai plačiai nušviečiami ir pasiekia potencialių sekėjų ausis. Pirmasis logiškai nepaaiškinamas mokyklos užpuolimas įvyko 1927 m. gegužės 20 d. JAV, kuomet fermeris, įsiveržęs į mokyklą Mičigano valstijoje, nušovė 45 ir sužeidė 58 žmonės, o pats vėliau susisprogdino savo automobilyje. Tačiau smurto mokyklose epidemija prasidėjo po 1999 m. balandžio 20 d. žudynių Kolorado valstijos Kolumbinos mokykloje. Tuomet du paaugliai nušovė 13 ir sužeidė 22 žmones, ir po žudynių nusišovė patys. Buvo kalbama, kad šis išpuolis buvo skirtas A. Hitlerio gimtadieniui paminėti, tačiau, kaip ir daugelyje panašių įvykių, aiškios ideologinės išpuolio priežasties neatsirado. Vėliau prasidėjo ištisa virtinė panašių tragedijų: 2001 m. kovo 5 d. Kalifornijos valstijoje (2 nužudyti, 13 sužeistų), 2003 m. rugsėjo 17 d Tenesio valstijoje (2 nužudyti, 2 sužeisti, šaulys nusišovė), 2003 m. rugsėjo 25 d. Minesotos valstijoje (1 nužudytas, 1 sužeistas, 15-os metų paauglys sulaikytas), 2005 m. kovo 21 d. Minesotos valstijoje (9 nužudyti, 15 sužeistų, 15-os metų paauglys nusišovė).
Per metus JAV užfiksuojami 2-3 panašūs įvykiai. Ne visi jie baigiasi masinėmis žudynėmis, bet tai greičiau laimingas atsitiktinumas, neleidęs žudikui įvykdyti savo svarbiausio tikslo – nužudyti kuo daugiau žmonių. 2010 m. JAV įvyko 3 panašūs incidentai, per kuriuos 1 žmogus žuvo, 8 buvo sužeisti, nuo didesnių aukų išgelbėjo tik prasta žudikų parengtis. Kaip minėjau, šis reiškinys jau yra įgavęs pandemijos požymių – panašūs atvejai buvę Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje.
O juk individualaus teroro formų, nesietinų su jokia tradicine ideologija ar bendraminčių grupuote, yra ir daugiau. 1995 m. Oklahomoje (JAV) buvo susprogdintas FTB pastatas. Tuomet žuvo 168 ir buvo sužeista 680 žmonių. Savadarbio sprogmens galios pakako apgadinti 324 pastatus 16-oje kvartalų. Apie teroro išpuolio organizatoriaus T. McLaino politines pažiūras žinoma tik tiek, kad jis buvo dešiniųjų pažiūrų tradicionalistas. Autobiografijoje jis išdėstė savo priekaištus valdžiai, tačiau jie nebuvo niekuo ypatingi. Vis dėlto savo prisiminimuose, kuriuos rašė laukdamas mirties nuosprendžio, T. McLainas teigė: „Galvokite apie žmones kaip apie „Žvaigždžių karų“ personažus. Pavieniui jie gal ir nekalti, tačiau jie kalti, kad dirba Blogio imperijai.“ Sutikite – tai skiriasi nuo to, kaip mes įpratę įsivaizduoti idėjinį teroristą.
Šių dienų teroristui jau nebereikia rašyti manifestų, kurie pateisintų jo veiksmus ir galbūt priverstų žmones palankiai jį vertinti. Jam tereikia nužudyti kuo daugiau žmonių, nes tik didelis aukų skaičius garantuoja, kad jis pateks į žiniasklaidą. Tas pats T. McLainas iš pradžių planavo sunaikinti tik federalinės valdžios pastatą, tačiau vėliau suprato, kad be žmonių aukų jo veiksmas gali likti nepakankamai pastebėtas.
Individualus teroras, neapkrautas jokiomis gilesnėmis vertybinėmis nuostatomis, turi puikią terpę plisti. Galima teigti, kad mes susiduriame su tokios elgsenos skatinimu. Mokyklų žudynių tyrėjai išskyrė kelis faktorius, stumiančius mirtino smurto link. Be visiškai natūralių vidinių priežasčių (patirtos patyčios, smurtas ar kitos asmeninės nuoskaudos), išskiriamos dvi svarbios išorinės priežastys: žmogžudystės sumenkinimas masinėje kultūroje ir virtualių žudynių išplitimas.
Žiniasklaidos, o pirmiausia televizijos įtaka antisocialinei elgsenai ištirta pakankamai gerai. Mažėjant bendram visuomenės narių išprusimui, didėja žiniasklaidos noras pritraukti kuo daugiau žiūrovų primityviai stimuliuojant jų susidomėjimą skandalais, nusikaltimais ar panašiais reginiais. Tuo būdu riba, kurią peržengus kito žmogaus gyvybės atėmimas tampa pateisinamas, nuolat trinama. Kiekvienas prisimena televizijoje matęs daugybę pavyzdžių, kada gyvybė buvo atimta dėl menkniekio.
Kompiuterinių žaidimų įtaka – naujesnis reiškinys, tačiau neabejotinai turintis didelės įtakos. Nustatyta, kad net 85-90% kompiuterinių žaidimų yra smurtiniai. Iki 18 metų aktyvus žaidėjas mato (ir dalyvauja) 40-80 tūkst. virtualių žmogžudysčių. Atsirado ir terminai, apibrėžiantys patologines žaidėjų būsenas. „Patologinės žaidimų saviidentifikacijos sindromas“ atsiranda tada, kai žaidžiantysis ima identifikuotis su pagrindiniu žaidimo herojumi ir perkelia į realų gyvenimą jo elgsenos modelius. „Laros Kroft efektas“ pastebimas tarp tų paauglių, kurie įgytus žiauraus elgesio įgūdžius perkelia į realų gyvenimą. „Veldo sindromas“ – palaipsniui atsirandantis įsitikinimas, kad reali žmogžudystė priimtina.
Beje, atkreipkite dėmesį į pagrindinio įtariamojo Norvegijos žudynių byloje nuotrauką, kurioje Andersas Behringas Breivikas pavaizduotas kaip kompiuterinio žaidimo personažas. Tiriant mokyklų žudynes nustatyta daug bendrų bruožų su tikrais teroro aktais, todėl nedrįsčiau kalbėti apie esminius skirtumus, stumiančius žudynių link 15-metį moksleivį, 20-metį studentą ar 32 metų norvegų viduriniosios klasės atstovą. Skirtumas tik tas, kad profesionalus kariškis T. McLainas ar verslininkas A. B. Breivikas turi kur kas didesnes galimybes užkurti pragarą nei moksleivis ar studentas.
Čia būtina prisiminti 1998 m. vasario 15-osios (!) žudynes Draučių kaime, kurias surengė Leonardas Zavistanovičius. Jos nebuvo įvardytos kaip teroro aktas, viskas nurašyta žudiko nepakaltinamumui, tačiau žinomos šio įvykio aplinkybės vis dėlto leidžia teigti, kad žudikas turėjo tam tikrą motyvaciją. Nežinia, kieno veikiamas ir kurstomas buvo ir kitas pilietis, pasirinkęs individualaus teroro kelią, – D. Kedys, tačiau ir jis puikiai dera prie mūsų žinių apie pavienius neideologinius teroristus. Telieka tik džiaugtis, kad jis nutarė sušaudyti jam tariamai prasikaltusius asmenys, o ne padėti bombą prie „prakeiktos teisėsaugos“ pastato durų. Taip pat džiugu, kad „violetinėje minioje“, pritraukusioje ne vieną nestabilios psichikos žmogų, neatsirado savo „unabomberio“ ar šaulio. Visi specialistai, tiriantys individualaus teroro atvejus, pažymi – šie nusikaltimai su didele tikimybe gali būti pakartoti jų sekėjų. Visai įmanoma, kad jau šiandien tarp mūsų vaikšto „gyvoji bomba“, kuri rytoj sprogs.
Vis dėlto kaip atpažinti potencialų teroristą? Skaitydami specialistų darbus šia tema, galime atrasti kelis besikartojančius požymius, iš kurių pagrindinis yra žmogaus išpažįstamas jėgos kultas. Be abejo, ne visi šaulių klubų nariai ar besidomintys ginklais yra potencialūs teroristai, tačiau verta atkreipti domesį, jei toks domėjimasis tampa pagrindiniu žmogaus pomėgiu. Tarp teroristų pastebimas didelis susidomėjimas karine ar kriminaline atributika, polinkis liguistai domėtis totalitariniais režimais (pvz., Hitlerio) ir polinkis okultizmui (ar religingumas). Pastarieji polinkiai leidžia nuslopinti mirties baimę. Tuo pačiu potencialus teroristas yra pernelyg uždaras ir neturi pakankamų bendravimo įgūdžių. Retas kuris iš šiuolaikinių pavienių teroristų buvo kokios nors legalios politinės organizacijos narys, o ir kraštutinės (dažniausiai nelegalios) organizacijos jų per daug netraukia. Jie apskritai sunkiai adaptuojasi bet kokioje bendruomenėje, o bendruomenės juos atstumia dėl nepamatuotų ambicijų ir perdėtos savigarbos.
Nenuostabu, kad potencialiai pavojingus žmones traukia viskas, kas sietina su karyba. Todėl žmonės, atsakingi už statutinių pareigūnų atranką, turėtų suvokti, kad svastika pasipuošęs jaunuolis yra potencialiai pavojingas, nes gali būti neapykantą slepiantis, savimi nepatenkintas individas, kuris niekuomet netaps nei geru kareiviu, nei autoritetingu vadu. Jo elgesys bus paremtas primityvia jėga, o kartu su ginklu įgautą valdžią jis gali bet kada panaudoti netinkamai.
Pasaulyje žinoma nedaug atvejų, kuomet pavyko sustabdyti teroristą dar prieš išpuolį. Radikalios grupuotės yra nuolat stebimos ir dažnoje jų veikia valdžios infiltruoti žmonės, o pavieniai teroristai lieka nepastebėti, nes neatstovauja jokiai organizacijai. Tik labai kontroliuojamose visuomenėse individualaus teroro aktas tampa neįmanomu. Net KGB, kontroliavusi visą šalį, nesugebėjo 1977 m. užkirsti kelio teroro aktui Maskvos metro. Savanoriškai apriboti savo teises teroro akivaizdoje sugebėjo izraeliečiai.
Tačiau Europoje nei autoritarinės kontrolės, nei savanoriško savo teisių (judėjimo, teisės į privatų gyvenimą) apribojimo nebuvo ir nebus, todėl saugūs būsime tik tada, jei sugebėsime sumažinti prieštaravimus visuomenės viduje, laiku pastebėti destruktyvų elgesį ir greitai jį neutralizuoti. Būsime saugesni, jei prasidės visuomenės dekriminalizacija, kuomet iš viešosios erdvės, televizijos eterio ar spaudos puslapių bus sąmoningai šalinama tai, ką pavadinčiau „komerciniu kriminalu“. Būsime saugesni. Tačiau niekuomet nebūsime visiškai saugūs.
Vitalijus Balkus