2013 metų gruodžio 14 dieną Punsko valsčiaus konferencijų salėje vyko Tarptautinė istorijos paveldo konferencija Terra Jatwezenorum 2013 bei naujojo Jotvingių krašto istorijos paveldo metraščio sutiktuvės. Konferencijai, kuri buvo organizuojama jau šeštą kartą iš eilės, šiais metais vadovavo kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas, uolus metraščio talkininkas Kęstutis Subačius bei Seinų apskrities viršininko pavaduotojas, buvęs „Aušros“ leidyklos direktorius Romas Vitkauskas.
Renginį atidarė ir atvykusius svečius pasveikino Jotvingių krašto istorijos paveldo metraščio vyr. redaktorius, Punsko „Aušros“ leidyklos direktorius Sigitas Birgelis. Pranešimus skaitė Lietuvos mokslininkai, kraštotyrininkai bei lituanistai iš Punsko ir Poznanės.
Humanitarinių mokslų daktaras, XIX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Algimantas Katilius iš Vilniaus pristatė savo naujausią knygą Vyskupo Antano Baranausko anketa dvasininkams (1898 m.). Per 800 psl. leidinys buvo išleistas 2012 metais Lietuvos istorijos instituto leidykloje.
„Seinų vyskupo Antano Baranausko (1835–1902) anketa parapijų dvasininkams atsirado iš susirūpinimo dėl kalbų vartojimo pridėtinėse pamaldose, – kalbėjo Algimantas Katilius. – Kalbos klausimas pamaldose XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo vienas iš modernėjančios tautos keliamų reikalavimų Katalikų Bažnyčiai. Dėl to galima teigti, kad XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijoje vienas iš specifinių bruožų buvo lietuvių ir lenkų susidūrimai parapijose dėl lietuvių ar lenkų kalbos vartojimo bažnyčioje. Ši problema buvo aktuali ir Seinų vyskupijai, kai ją 1897 m. pradėjo valdyti vyskupas Antanas Baranauskas.“
***
Kanauninkas, profesorius, teologijos daktaras kunigas Kęstutis Žemaitis skaitė pranešimą Kunigų seminarijos Marijampolėje atkūrimas: tarp Seinų dvasios ir dabarties aktualijų.
Kunigas Kęstutis Žemaitis yra VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, Marijampolės kolegijos kapelionas, gyvenantis ir dirbantis palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtinėje.
„Seinų kunigų seminarija turėjo didelės reikšmės tiek Seinams, tiek vėliau kitoms vietovėms. Ji išsaugojo daugelį tradicijų, ir tokia buvo atkurta Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, – kalbėjo kun. Kęstutis Žemaitis. – Lenkams suvaržius seminarijos veiklą ir ištrėmus vyskupą Antaną Karosą, seminarija buvo įkurdinta Zyplių dvare, o 1922 m. persikėlė į Gižus ir pradėjo naują veiklos laikotarpį. 1930 m. kunigų seminarija perkeliama į Vilkaviškį (nuo 1926 m. ji nebe Seinų, o Vilkaviškio kunigų seminarija).“ Anot kun. Kęstučio Žemaičio, po 50 okupacijos metų Lietuvą užplūdus sekuliarizmo dvasiai, Lietuvos visuomenės religingumas sumažėjo. Visa tai atsiliepė dvasinių pašaukimų skaičiui ir kartu kunigų seminarijų funkcionalumui Lietuvoje.
***
Didelio susidomėjimo susilaukė kraštotyrininko, visuomenininko, daugelio knygų istorine tematika sudarytojo ir autoriaus Gintaro Lučinsko pranešimas apie Varviškės „respubliką“ (1920–1923).
Gintaras Lučinskas rašo straipsnius ir knygas apie mažai tyrinėtas savanorių ir šaulių kovas už Lietuvos nepriklausomybę Dzūkijoje, Lietuvos kariuomenės kūrimąsi, Lietuvos rezistentų kovas pokariu prieš sovietų okupantus. Jis aktyviai dalyvauja ir pats organizuoja savo knygų pristatymus Alytuje, Vilniuje, Kaune, Lazdijuose, Seinuose, Punske. Daug laiko praleidžia Lietuvos archyvuose, kuriuose ieško atsakymų į neatsakytus klausimus.
2012 m. Gintaras Lučinskas buvo apdovanotas Alytaus miesto savivaldybės Kultūros premija.
Terra Jatwezenorum 2013 konferencijoje Gintaras Lučinskas kalbėjo apie Varviškės „respublikos“ įkūrimą ir jos veiklą: „Seinų krašte buvo gausu dvarų ir dvarininkų, kurie prisidėjo prie miestų sulenkėjimo, o pietiniuose pakraščiuose lenkiškumas palietė ir kaimus; sulenkėjo ištisi valsčiai. Kadangi lenkai pradėjo organizuotis anksčiau už lietuvius, spėjo sutvirtėti, tad ir jų agitatoriai, dvarininkų kviečiami, Seinų krašte atsirado gana anksti. Dauguma gyventojų, įkalbinėjami lenkų agentų ir bauginami, svyravo: „po kieno valdžia bus geriau“. Jau 1918 m. spalio mėnesį, lietuviams dar prieš pradedant organizuoti parapijų komitetus, Kapčiamiestyje Aleksandro Mockevičiaus name lenkai įsteigė savąją pašto įstaigą, kurios vedėju paskirtas Aleksandras Kiaulevičius. Jis vietos gyventojus įkalbinėjo sakydamas, kad „čia jau amžinai liksianti Lenkija“. 1918 m. Kapčiamiestyje, greta lietuvių komiteto, įsisteigė ir lenkų komitetas, kurio lietuviai nepripažino.“
***
Konferencijos dalyviai nekantriai laukė alytiškės Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės pranešimo. Elvyra Aleknavičienė tai pedagogė, rašytoja, visuomenininkė, kultūrininkė. Išleido vertingų pedagoginės publicistikos ir švietimo istorijos knygų. Ji Punsko konferencijoje dalyvauja ir pranešimus skaito jau ne pirmą kartą. Šiais metais girdėjome jos paskaitą Dvi „Aušros“ apie Lietuvos laisvės priešaušrį.
„Aušra gaivino tautinę sąmonę, reikalavo lietuvių tautai lygių teisių su kitomis tautomis, – kalbėjo E. Biliūtė. – J. Basanavičius sutvarkė pirmąjį ir dar keletą Aušros numerių, kai kada vienas prirašydavo bent trečdalį leidinio, iš viso joje išspausdino apie 70 straipsnių, rėmė laikraštį finansiškai.
Svarbiausias Aušros tikslas – kovoti su lietuvių tautos nykimu, ugdyti materialinę ir dvasinę kultūrą – buvo suprantamas ir priimtinas visiems, kurie jautėsi esantys lietuviai. Aušra daug dėmesio skyrė literatūrai ir vertimams.
Šiame leidinyje kūrybinį kelią pradėjo tautinio atgimimo dainius kunigas Jonas Mačiulis-Maironis ir lietuvių bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis, čia buvo spausdinami A. Vienažindžio, P. Vaičaičio, J. Mačio-Kėkšto ir kitų poetų eilėraščiai.“
***
Konferenciją vainikavo paskaitos, skirtos Tarmių metams.
Poznanės A. Mickevičiaus universiteto dėstytoja Jovita Nevulytė-Grėbliūnienė kalbėjo apie Lenkijos lietuvių šnektų tyrinėjimus ir tyrinėtojus.
Pasak jos, Lenkijos mokslininkai Punsko ir Seinų krašto lietuvių šnektomis ėmė domėtis praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, kuomet Lenkijos universitetuose pradėta studijuoti indoeuropeistiką. Indoeuropeistai, norėdami pramokti lietuviškai, vykdavo į Punsko ir Seinų kraštą. Tuo metu itin susidomėta ir Punsko-Seinų-Suvalkų krašto baltiškais vietovardžiais bei vandenvardžiais. Lietuvos mokslininkai turėjo ir kitų paskatų domėtis Lenkijos lietuvių šnektomis – jie kaupė medžiagą Lietuvių kalbos atlasui.
Jovita Nevulytė-Grėbliūnienė mokėsi Punsko licėjuje. Poznanės A. Mickevičiaus universitete baigė lituanistikos magistro laipsnio ir doktorantūros studijas. Dabar ten dirba ir dėsto praktinę lietuvių kalbą, latvių ir lietuvių kalbų aprašomąją gramatiką bei dialektologiją. Tyrinėja Punsko ir Seinų krašto šnektas.
***
Punsko Kovo 11-osios licėjaus diplomuota lietuvių kalbos mokytoja Birutė Vaičiulienė kalbėjo apie Punsko šnektos diferencinį žodyną. Birutė Vaičiulienė užrašė daugiau kaip tūkstantį žodžių su sakiniais. Medžiagą rinko savo studijų Vilniaus universitete laikais, daugiausia 1988–1989 m. atostogų metu. Ypač turtingas ir originalus buvo vyresniojo amžiaus žmonių, kurių, deja, šiuo metu jau nėra tarp gyvųjų, žodynas: Magdalenos Pajaujienės, Veronikos Vailionienės, Onos Burdinienės, Petro Pajaujo ir kitų.
Birutė Vaičiulienė yra Punsko Kovo 11-osios licėjaus lietuvių kalbos mokytoja, lietuvių kalbos mokymo programų autorė, lietuvių kalbos mokytojų konsultantė.
***
Konferencijos metu buvo surengta Punsko „Aušros“ leidyklos leidinių paroda, paminėtas leidyklos 20-metis.
„Lietuviškos leidyklos Lenkijoje prisiėjo laukti ilgai, beveik devynis dešimtmečius, – kalbėjo „Aušros“ leidyklos direktorius Sigitas Birgelis. – Ji gimė iš spausdinto žodžio ilgesio, iš ilgai užsitęsusio knygų bado, iš knygnešių nuvaikščiotų takų, iš slaptojo daraktorių mokymo, iš vyskupo Antano Baranausko darbų, iš bubelioko Albino Žukausko poetinio žodžio žavesio, prozininkų brolių Markevičių plunksnų, iš gilių Seinų „Šaltinio“ spaustuvės leidybinių tradicijų. Idėja kurti leidyklą augo iš su praeities šešėliais susipynusių nuoskaudų, iš persekiojimų dėl lietuviško žodžio, jo laisvės, iš kovų dėl tautinio išlikimo. Lietuviškos knygos šio krašto žmonėms turėjo ir turi beveik sakralinę reikšmę.
Prieš dvidešimt metų „Aušros“ leidyklos steigėjai įkvėpimo ieškojo Seinų aukso amžiuje. Iš šio miesto į Lietuvą sklido šviečiamojo darbo spinduliai.“
Per 20 metų laikotarpį „Aušros“ leidykla leido (arba talkino leidžiant) 7 lietuviškus periodinius leidinius. Pasirodė daugiau kaip 800 numerių, kurių bendras tiražas siekia 600 000 egzempliorių. Leidykloje per tą laikotarpį išėjo per 210 knygų.
Leidykla dalyvavo ir savo leidinius demonstravo tarptautinėse knygų mugėse (Varšuvos knygų mugėje, Vilniaus „Knygų pavasario“ mugėje, Vilniaus knygų mugėje ir kt.), pristatinėjo knygas Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Lazdijuose, Merkinėje, Druskininkuose, Varšuvoje, Suvalkuose, Seinuose ir Punske.
„Aušros“ leidykla surengė nemažai literatūrinių renginių, susitikimų su knygų autoriais, rašytojais, dailininkais, aktoriais, kino režisieriais ir kt. Ji organizuoja kasmetinį Poezijos pavasarį, kuriame apsilankė daugiau kaip 70 žymių lietuvių poetų, prozininkų, literatūros vertėjų ir literatūros kritikų. Šiais metais surengė 11-uosius Rudens literatūrinius skaitymus, trečią kartą – moksleivių „Vieno eilėraščio“ konkursą.
Leidykla glaudžiai bendradarbiauja su lietuviškomis įstaigomis ir organizacijomis, Kauno technologijos universitetu. Šio universiteto studentai nuo 2000 metų atlieka praktiką leidykloje.
Punsko „Aušros“ leidykla rengia ir administruoja interneto svetaines. Svarbiausios iš jų: interneto portalas punskas.pl, „Aušros“ žurnalo elektroninė versija – ausra.pl., punsk.com.pl, Punsko parapijos svetainė http://parapija.punskas.pl, Pasaulio lietuvių bendruomenės svetainė plbe.org, žurnalo „Pasaulio lietuvis“ svetainė http://plbe.org/plietuvis/.
Leidykla turi savo knygyną bei spaustuvę. Svarbiausias „Aušros“ leidyklos turtas – tai žmonės, jų darbštumas, gebėjimai ir patirtis.
Sigitas Birgelis, punskas.pl