Balandžio 15 d. Lietuvos rašytojų sąjungoje vyko Punsko „Aušros“ leidykloje leidžiamo Jotvingių krašto metraščio „Terra Jatwezenorum“ sutiktuvės, kuriose dalyvavo leidinio leidėjai ir redaktoriai, rašytojai, istorikai bei dainininkas Danielius Sadauskas.
Renginį atidarė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius poetas Mykolas Karčiauskas. Apie Punsko „Aušros“ leidyklą ir „Terra Jatwezenorum“ metraštį papasakoja „Aušros“ leidyklos direktorius, metraščio vyr. redaktorius, poetas Sigitas Birgelis.
Įdomios buvo renginyje dalyvavusio lituanisto, poeto, vieno metraščio autorių Algio Uzdilos įžvalgos apie jotvingių krašto vietovardžius.
Kalbėdama apie „Terra Jatwezenorum“ metraštį, daug gražių žodžių pasakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkė dr. Vitalija Stravinskienė.
„Tai tikrai rimtas ir solidus leidinys, – kalbėjo Lietuvos istorijos instituto mokslininkė. – Malonu paimti kiekvieną iš šių leidinių ir pavartyti ne tik dėl akademinių straipsnių, istorinių straipsnių, kurių čia daug. Daug yra įdomių iliustracijų, kurios, be abejo, pagyvina ir praturtina leidinį.
Man nepaprastai malonu, kad šituose leidiniuose dominuoja XX a. istorija. Reikia padėkoti leidėjams ir autoriams, kurie imasi tikrai nelengvo darbo, surenka po trupinį dėliodami tarsi mozaiką įvairius istorinius faktus, reiškinius, kurie Lietuvos visuomenei tikrai labai mažai žinomi, o kartu yra labai svarbūs ir nepaprastai reikšmingi. Turiu omeny XX a. antrosios pusės vidurio įvykius, kurie buvo nepaprastai skaudūs bendruomenei, Punsko ir Seinų krašto lietuviams, taip pat Lietuvai. Šie sudėtingi įvykiai sujungia dvi puseles: Punsko ir Seinų kraštą ir Lietuvą. Leidiniuose daug dėmesio skiriama trėmimams, priverstiniams perkėlimams, apie ką Lietuvos žmonės labai mažai žino.
Reikia pagirti leidėjus, jog su kiekvienu numeriu leidinys tobulėja. Paprastai moksliniams, akademiniams leidiniams ar darbams yra taikomi tam tikri kriterijai. Vienas iš jų yra recenzavimas. Malonu pastebėti, jog ketvirtas tomas jau turi savo recenzuotoją, o nuo to leidinio vertė ir kokybė tik gerėja. Taip pat džiugu pastebėti, kad leidėjai žvilgsnį po truputį nukreipia į senąsias jotvingių teritorijas. Norėtųsi tikėtis, kad išplės geografinę erdvę ir galbūt kituose tomuose paminės Gardino kraštą, ten gyvenančių žmonių ir tų teritorijų paveldą.“
Dr. Vitaliją Stravinskienę papildė jos kolegė Lietuvos istorijos instituto mokslininkė dr. Vida Savoniakaitė.
„Tikrai norėčiau pasidžiaugti šiuo puikiu leidiniu, – sakė ji. – Pirmiausia jis žavi tuo, kad visi keturi tomai yra rašyti autorių, kurie atstovauja įvairiausiems pasaulio kampeliams. Kita vertus, tai yra įvairių mokslų rinkinys: lingvistinių, istorinių tyrinėjimų, taip pat etnologinių ir antropologinių. Su malonumu perskaičiau straipsnius senesnės kartos žmonių, visiškai kitos mokyklos žmonių, pvz., Jono Puzino „Apie jotvingius ir jų gentis“, taip pat visiškai jauno šiuolaikinio istoriko Povilo Latvio straipsnį apie kovas dėl pamaldų Seinų bazilikoje. Reikia paminėti, jog įdomiai yra integruojami antropologiniai, etnologiniai darbai, skelbiama, kas yra dzūkai, perspausdinami seni archyviniai straipsniai iš Amerikos spaudos. Norėčiau akcentuoti, kad šis leidinys tikrai savalaikis (…). Man, kaip etnologei, tyrinėjusiai tą kraštą 2005–2006 metais, labai svarbu pabrėžti, kad šis leidinys yra nepaprastai aktualus tiek mokslo visuomenei, tiek ir platesnei visuomenei. Mokslo visuomenei aktualus dėl to, kad šiame leidinyje yra užgriebta visiškai naujos, neliestos problematikos, ir straipsniai yra skelbiami lietuvių kalba. Iki šiol leidinių apie to krašto žmonių tapatybę, istorines kovas tikrai buvo nedaug.
Kita vertus, galiu savo patirtimi ir tyrimais pabrėžti (manau, visi mes tai žinome ir turime žinoti) šio krašto žmonių tokias nepaprastai gražias nuostatas, domėjimąsi savo tapatybe. Tokie dėmenys yra žinomi nacionalizmo tyrinėtojams. Pabrėžiama, kokia svarbi yra mokykla, kalba, kultūrinės organizacijos, „Aušros“ leidiniai, kurie formuoja kultūrines kovas ir padeda išlaikyti lietuvybę. Taip pat reikia akcentuoti tokį dalyką, jog vykstant asimiliacijos procesui savitai formuojama kultūrinė tapatybė Punske ir Seinuose, šeimose, kurios gyvena artimuose kaimuose. Mišriose šeimose žmonės mažiau gauna informacijos apie savo kultūrą, ir jiems tai yra šaltinis pasiskaityti, sužinoti, kokie gi buvo tie jotvingiai ar dzūkai. O kaimuose ypatingai gražiai perduodama kultūrinė informacija šeimose, kurios dar gyvena sykiu (…).
Kaip etnologė turėčiau pasakyti, jog šis leidinys daugeliu atvejų netgi peržengia Jotvingių krašto istorijos paveldo metraščio apibrėžimą, nes kai kuriuose straipsniuose yra tikrai užgriebiama daug platesnių, daug įvairesnių problemų. Tai sveikintina. (…) Nuoširdžiai džiaugiuosi ir linkiu sėkmės.“
Metraščio pristatyme kalbėjo taip pat Jotvingių krašto metraščio kalbos redaktorė Palmira Mikėnaitė, rašytoja Birutė Jonuškaitė bei literatūrologė dr. Alma Lapinskienė.
sb, punskas.pl