2014 m. gruodžio 13 d. Punske vyko tarptautinė istorijos paveldo konferencija bei metraščio „Terra Jatwezenorum“ (Jotvingių kraštas) 6 tomo pristatymas.
Renginį atidarė ir svečius pasveikino Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Jonas Vydra.
Metraščio vyr. redaktorius Sigitas Birgelis skaitė pranešimą apie Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žuvimo aplinkybes.
Rašytojos, daugelio knygų autorės Scholastikos Kavaliauskienės iš Alytaus pranešimo tema – „Negyjanti Dzūkijos žaizda“.
Kraštotyrininkas, leidėjas ir publicistas Gintaras Lučinskas iš Alytaus kalbėjo apie antisovietinį pasipriešinimą Dzūkijoje 1940–1941 metais.
Apie partizanus pasisakė ir marijampolietis rašytojas Justinas Sajauskas. Jo pranešimo tema „Skardupių radinys“.
Dr. Algimantas Katilius iš Vilniaus skaitė pranešimą apie kunigo Jono Totoraičio laiškus kunigui Pranciškui Būčiui.
Alytiškė Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė kalbėjo apie lietuvių tautos mokytoją, rašytoją, visuomenininką, kultūrininką, rezistentą ir kankinį Konstantiną Bajerčių.
Konferenciją vainikavo kunigo Mariaus Talučio paskaita apie jotvingių žemės didvyrį kunigą Juozą Zdebskį.
Renginio metu partizanų dainas dainavo „Tėviškės aidai“.
Sveikinimus konferencijos dalyviams atsiuntė Lietuvos partizanų vado gen. A. Ramanausko-Vanago dukra, Lietuvos Nepriklausomybės Gynimo Sausio 13-osios Brolijos garbės pirmininkė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
„Šiemet skaičiuojame jubiliejinę 70 metų sukaktį nuo partizaninio karo pradžios. Šiame fone pasitinkam ir skaudžią datą – gruodį sukanka 65 metai, kai Lenkijos Punsko valsčiaus Šlynakiemio kaime žuvo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir partizanas Vytautas Prabulis-Žaibas.
Ir, kaip sako nežinomas poetas:
Varpai bažnyčios neskambėjo,
Kapus užlygino batu,
Net kryžiaus ženklo nepadėjo,
Gal atmintis išnyks kartu.
Pastangos, kad išnyktų atmintis, okupantų ir jų kolaborantų buvo dėtos didžiulės. Norėta buvo, kad išnyktų atmintis ne tik apie partizanų pasiaukojimą ir didvyriškus žygius dėl Tėvynės laisvės. Norėta buvo, kad išnyktų atmintis ir apie kruvinus okupantų bei jų talkininkų darbus.
Tačiau atmintis neišnyko – nes garbingas partizanų apsisprendimas ginti Tėvynę, pasiaukojimas dėl šio apsisprendimo paliko tautoje nenumaldomai stiprų laisvės troškimo jausmą. Ir mes, išgyvenę visas negandas, praradimus, atėjome į Kovo vienuoliktąją.
Negalėdama tiesiogiai dalyvauti šios dienos prasminguose renginiuose, noriu pasveikinti visus, dalyvaujančius juose. (…)“
Dėkojame visiems, kurie padėjo paruošti ir dalyvavo šioje šventėje.
sb, punskas.pl
