Jurgita Stankauskaitė. Tį kadu

Kad ir kap norėtųsi gyvenc pavyzdzyngai, būna, kad ir kap protas veda, tai kojos neneša…

Hm… O kų raiškia gyvenc pavyzdzyngai (du rozu taisiau klaidų, kol gerai parašau šitų žodzį. Aina sau! Ne tep langva savo šnektu rašyc)? Kas sumisno, kap man ar tau gyvenc? Kieno išmislas? Išmincaus? To, ką su žvaki žodzų ieškojo? O mažum ir man tep pasėdėc prie žvakės su vyno tauri per nakcį, tai iš aš kų mandro išrasiu? Kažkadu mano dėstytoja pasakė, kad mes nieko naujo neparašom, naujų tekstų nesukuram, ba viskas jau seniai parašyta… ir nebūtinai an popiero. Kap suprasc? Misni, kad ca neaiški filosofija? Čudokų šnektos? Tai kad ne, brolyti, pamisnyk, kų toj mano ponia dėstytoja norėjo tuom pasakyc. Tai an ko beigiau? A, pavyzdzyngas gyvenimas (ir vėl buvau padarus klaidų. Po paraliais! Ei, o kas ca tas paralis? Šneku, o net paci nesuprantu, kų. Mažum tu žinosi? Imk, būk žmogus, kap žinai, tai parašyk. P S: mažum ca tus no biesų?). Nu tai norėjau šitų savaitį pabūc tokia, kap kalendoruki. Supranci. Tokia no A iki Z. Alė ne no pirmadienio, o sekmadienio. Nu ba kad būtų čudniau ir kitap. Nepacinka man aic paskui pusė svieto. No šventos dzienos kaupiausi, kad anksci kelsiuos, kad iki piet vienus darbus spėc padaryc, o no piet kitus, o vakarų pasdaryc kap dovanų. Ir kų? Kaupiausi tep kasdzien iki šandė. Vieryk tu man, cikrai norėjau viskų daryc pagal planų, alė tai rozų pamiegojau per ilgai, kitu rozu atlėkė kaimynka an kavos, tracu darėsi visai nesuplanuoci dalykai. Terpu tų „darbų“ možnėj kas nuveikc, alė tai nesnorėj, tai pamisnau, kad spėsiu, da nedega, tai vėl tį kas ir anas. Pasiaiškyc labai graita, alė kap tau kas nenusduoda, tai anam graita pamokyc ir pašnekėc, kap raiktų daryc, ar ne? Mes visi vieno molio… cik vieni padegyto, o kici nedakepto. A, taigi turi būc vidurukas. Da yra tracarūšai – ciej pacys gražausi, gerausi ir idealiausi. Kiba kiekvienas ciem traciem norėtum priklausyc, alė yra, kap yra. Ne viskas turi būc tep, kap parašyta.

peledzukas

Ir sėdzi tokias pelėdzukas, ir vis rytoj ir rytoj…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl