Užtenka kelių minučių, kad vėl arba iš naujo pradėtume gyventi arba prisimintume, kaip gyvenome vaikystėje. Vakar arba prieš kelias valandas?
Tik dešimt minučių. Kasdien. Vieną mėnesį.
Ar įmanoma per vieną mėnesį iš naujo pastatyti arba atstatyti apgriuvusio gyvenimo sienas? Su sąlyga, jeigu laikomasi nesudėtingo žaidimo taisyklių:
Dešimt minučių veikti kažką naujo, niekada nedaryto
, – pasiūlė gydytojas Kjarai – ką tik perskaityto Chiaros Gamberale romano „Dešimt minučių“ pagrindinei veikėjai.
Dešimt minučių pakeisti savo mąstymą.
… palūžusio žmogaus mąstymą. Nesvetimi mums pasakojimai apie nusivylimą, sulaužytas širdis, ašaromis pasruvusias akis, pavargusius veidus, kenčiančias sielas. Nesvetimas mums liūdnų ir linksmų žmonių gyvenimas. Nesvetimos šviesios ir lyjančios dienos. Nereikia tikėtis, kad augdami niekada nenukrisime žemyn ir nereikės vėl keltis ir ieškoti saulės spindulių. Tačiau norint tai padaryt reikia turėti noro, užsispyrimo, nebijoti ieškoti ramsčio, padėsiančio nusivalyti žvyru aplipusius kelius.
Liautis bijoti.
Žengti pirmus žingsnius į priekį, kad ir kaip norėtųsi žiūrėti atgal. Kai jautiesi taip, tarsi tave būtų sutrypęs apgaulingai gražus dangus, po kuriuo imi suprasti, kad žemėje egzistuoja melas, apgaulė ar pyktis… esi įsitikinęs, kad kvailas dešimties minučių žaidimas nieko nepadės. Suvoki, kad neturi ko prarasti, nes jautiesi jau viską praradęs, tad ar gali būti blogiau? Juk tai tik kelios minutės…
Vėl pradėti gyventi.
Bet kaip vėl išmokti džiaugtis? Pasitikėti žaidimo terapija. Kas dieną atsikelti iš lovos, išgerti puodelį karštos kavos ir sugalvoti veikti ką nors, ko niekada nedarei. Mesk šalin visas prabangias atrakcijas. Pasižiūrėk, ką turi aplinkui. Galbūt niekada nešokai hiphopo, bet ne kartą stebėjaisi šiuo šokio stiliumi? Gal niekada gyvenime nekepei storulių blynų, skanaus tiramisu pyrago? O galbūt nebandei užauginti savojo prieskonių darželio ar pasikalbėti su šalia esančios parduotuvės gėlininke? Argi ne mes užmirštame gimtuosius namus, mylimus tėvus, kuriems per mažai skiriame savo „brangaus“ laiko? Galbūt niekada neskyrei dešimt minučių tik pokalbiui su mama apie jos gyvenimo pasiekimus, baigtus kursus, savanorystei paaukotus metus? Ar kada nors gyvenime savo draugams pasakei, kaip labai juos myli ir kokie jie tau svarbūs? Ir galiausiai nesvarbu, kad romanas skirtas labiau moterims. Jį gali skaityti visi, nes kiekvienam iš mūsų kartais prireikia dešimties minučių pertraukos.
„Galvoju apie tai, ką išgyvenau, ką išgyvensiu, ką dabar išgyvenu.
Nes nuolat save prastindami tikimės apsisaugoti, o iš tikrųjų tik pasimetame, ir egzistuoja tik vienas dalykas, kuris nesitaiko prie mūsų poreikių.
Tas dalykas yra laikas.
Jei mes laimingi, jo labai mažai.
Jei puolę į neviltį, be galo daug.
Kad ir kaip būtų, mes jo turime.
Jis kiekvieną dieną pasidalija į ilgas, varginančias, stebuklingas dešimtis minučių.“
(Chiara Gamberale „Dešimt minučių“, Vilnius: Alma littera, p. 191-192)
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl