„Tik savo tėviškėje … taip negerbiamas pranašas“

Pradėjęs savo viešąją veiklą, Jėzus bent kelis kartus lankėsi Nazarete, miestelyje, kur pats buvo užaugęs. Suprantama, kad jo apsilankymai tėviškėje kėlė didžiulį susidomėjimą. Evangelistai Morkus ir Matas Jėzaus pasirodymą Nazarete aprašo labai trumpai. Jie atpasakoja Jėzaus apsilankymą sinagogoje ir pažymi, kad Nazareto gyventojai, pradžioje labai palankiai klausę Jėzaus žodžių, greitai juo nusivylė, nes čia jis nepadarė jokio stebuklo. Jie neteikė Jėzaus žodžiams didelės reikšmės, nes per daug gerai jį pažino: jis čia augo, čia gyveno jo motina bei giminaičiai, ko galima iš jo tikėtis? Evangelistas Lukas Jėzaus pasirodymą sinagogoje aprašė plačiau. Jėzui buvo paduota pranašo Izaijo knyga. „Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams” (Lk 4, 17–18). Perskaitęs šias eilutes Jėzus ėmė jas aiškinti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai” (21). Susirinkusieji palankiai klausė jo žodžių, bet išgirdę, kad jis pranašo žodžius taiko sau, pasipiktino ir „išsivarė jį iš miesto” (plg. Lk 4, 29), nes laukė kitokio mesijo. Skaitant apie Nazareto gyventojų elgesį, prisimena evangelisto Jono žodžiai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė” (Jn 1, 11). Jo tautos vaikai, kaip ir Nazareto gyventojai, Jėzumi netikėjo ir įdavė jį Pilotui prikalti ant kryžiaus.

Per Krikštą mes tapome Kristui savaisiais. Bažnyčia palaiko ir stiprina mūsų ryšį su Kristumi. Pirmoji Komunija, Sutvirtinimo sakramentas… Tai buvo gražios ir šventos dienos. O kaip yra šiandien? Deja, gyvenime mūsų tikėjimo šviesa dažnai prigęsta, o kartais ir visai išblėsta. Kas gi temdo tikėjimo malonę? Evangelistas Jonas taikliai nurodo didžiuosius mūsų tikėjimui gresiančius pavojus: „<…> visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė” (1 Jn 2, 16). Pažvelkime į žmones, iš kurių vieni neatsispiria kūno pagundoms, kiti pasiduoda godumui, o dar kiti apimti puikybės. Niekas taip neužtemdo antgamtinės tikrovės kaip puikybė. Išpuikęs žmogus savo vertybių skalėje pirmoje vietoje įrašo savo vardą, o Dievui joje skiriama labai menka vieta arba jos visai nelieka. Pažvelk į save, žmogau! Nejaugi tu toks tobulas, kad gali iškelti save aukščiau už Dievą? Pagaliau nustok puikavęsis ir pažvelk į savo sąžinę. Nejaugi nematai savo širdyje gyvačių lizdo?! Verčiau pagalvok apie nuoširdžią išpažintį. Rimtai pakovok su nuodėme, tuomet pamatysi, ar tau jau galima statyti garbės paminklą. Šventasis Raštas skelbia: „Žmogaus puikybės pradžia yra nusisukimas nuo Viešpaties ir širdies nugręžimas nuo savo Kūrėjo” (Sir 10, 12). Puikybės pėdsakus matome net šventų žmonių gyvenime. Prisiminkime apaštalą Petrą, kuris puikuodamasis pažadėjo Jėzui savo ištikimybę: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!” (Mt 26, 33). Ar šiuose žodžiuose nekyšo puikybės ragai? Po kelių valandų Petras tris kartus išsigina savo Viešpaties: „Aš nepažįstu šio žmogaus!” Kas galėtų įvertinti, kiek daug žalos padarė Bažnyčiai jos narių puikybė. Galima sakyti, kad visų erezijų šaknys yra puikybė. Ar ne toks ir mūsų dienų pasaulis: puikybė daugelį žmonių atplėšia nuo Bažnyčios. Norėdami save pateisinti jie reikalauja: duokite pamokslininkų, kurie mus padrąsintų, parenkite šventų knygų, kurios mus įtikintų, parodykite kilnių pasiaukojimo pavyzdžių, organizuokite labdaras… Iš tiesų daug reikalaujame iš kitų, bet ar nors kartą pasvarstome, ką patys padarėme, kad Bažnyčioje labiau išryškėtų Kristaus veidas? Argi ne mes esame Bažnyčia? Deja, daugelis žmonių nenori matyti Dievo geradarybių, nejaučia jam dėkingumo, neteikia deramos pagarbos ir rūpinasi tik savo garbe. Pranašas Izaijas išpuikėlius perspėja: „Vargas tiems, kurie savo akyse yra išmintingi, kurie, savo pačių manymu, gudrūs!“ (Iz 5, 21).

Pagrindinis vaistas puikybei gydyti yra nusižeminimas. Šis žodis nereiškia nulenktos galvos laikysenos. Nusižeminti – tai save pažinti ir tinkamai įvertinti. Kuo geriau save pažinsi, tuo geriau suprasi nusižeminimo prasmę. Pažink save – tai iš senovės antikos mus pasiekęs tiesos kristalas. Šv. Bernardas teikia tokį šios dorybės apibrėžimą: nusižeminimas – tai dorybė, kurios dėka gerai save pažinęs žmogus laiko save menku. Kuo didžiuojiesi, žmogau? Neužmiršk, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi! O gal tavoji siela pranoksta visus Dievo kūrinius? Bet kur buvo tavo puikioji siela, kai niekinai savo Kūrėją, laužydamas jo įsakymus? Šv. Augustinas, iki atsivertimo savo gyvenime siekęs garbės ir pripažinimo, tik suradęs Dievą suprato, kad jis vienintelis vertas šlovinimo. Jam priskiriami šie žodžiai: „Nori pastatyti didelį dorybių rūmą, galvok apie gilius pamatus“. Kas tie gilūs pamatai, jeigu ne nusižeminimas? Prisiminkime protingąjį Kafarnaumo šimtininką, pastačiusį žydams sinagogą, tačiau tuo nesididžiavusį. Kreipdamasis į Jėzų dėl savo tarno, jis nuolankiai ištarė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks” (Mt 8, 8). Palyginkime su šiuo doru šimtininku savo elgesį. Gal ne žodžiais, bet savo gyvenimo būdu sakome: „Viešpatie, tu gi nevertas, kad aš tave lankyčiau, tave garbinčiau ir priimčiau. Girdžiu tavo kvietimą, bet turiu svarbesnių reikalų”. Šios dienos Evangelijoje aprašytas įvykis baigėsi tuo, kad Nazareto gyventojai jį išvijo iš savo miesto (plg. Lk 4, 29). Ar kartais nesame į juos panašūs? Sakoma, jog vartai į rojų yra ankšti ir žemi; norėdamas pro juos praeiti privalai nusilenkti. Ak, nebijokim nusilenkti. Lenkiamės ne žmogui, ne stabui, bet mus mylinčiam, mūsų laimės trokštančiam Kūrėjui. Padėk mums, Viešpatie, pažinti ir savąjį menkumą, ir tavo didybę, išmokyk mus dėkingumo, suteik karštą troškimą drauge su visu Dievą mylinčiu pasauliu giedoti tau garbės himną.