Pernai buvau pradėjusi rašyti dienoraštį. Sukūrusi pirmą įrašą, pasižadėjau, kad savo mintimis dalinsiuosi vieną kartą per mėnesį. Nežinau, nei kada, nei kodėl jį vieną dieną užverčiau ir palikau ilsėtis stalčiuje (gal jam reikėjo atostogų?). Juodai balti raštai jame taip pat jau kurį laiką nenusidažo spalvomis. Žmogus, kaip ir oras, turi blogesnių ir geresnių dienų. Argi ne taip?
Trūkčiojančioms raidėms laikas nurimti. Dabar laikas pasileisti simfonijon.
Vasariškos muzikos stygos priminė, kad liepos baigia žydėti. Teks peršokti į mėnesio pabaigos šventę – Onines (su vardadieniu, Onos ir Onutės!). Anksčiau jos (Oninės) man neturėjo jokios reikšmės. Nežinojau, kokiomis tradicijomis paremta ši šventė. Kažkada nesuprasdavau, kodėl joms skiriamas ypatingas dėmesys. Kuo nusikalto kiti vardai, kad jie nėra minimi? Kai užsiauginau, lyg jaunas gandriukas, sparnus ir drįsau šokti iš tėviško lizdo, susipažinau su Oninių šventės prasme. Atsimenu, kad skrydis buvo be galo gražus. Žvalgiausi, tyrinėjau, domėjausi. Šiandien ir sparnai, ir žinojimas šiek tiek skiriasi nuo pirmų įspūdžių.
Galima vienu sakiniu pasakyti, kad Oninės yra pirmų prakirtų, pirmų didelių darbų užbaigimo, pirmojo derliaus šventė. Buvo laikai, kai pirmosios javų varpos liepos mėnesį guldavo ant žemės. Baltinius dėvintys žmonės ramiai grėbdavo prinokusius rugius, statydavo pėdus, rišdavo pirmųjų prakirtų vainiką. Nors viso to neatsimenu, tačiau puikiai atsimenu rugiapjūtę liepos mėnesį. Labai maloniai menu tuos laikus. Šilta ir jauku būdavo sėdėti ant kalno ir matyti aplink burzgiančius raudonus kombainus. Jie lėtai krimto vieną javų eilę po kitos. O mes, vaikai, krimtome nudžiūvusias nuo karščio smilgas. Aplink mus šokinėjo begalė žiogų. Smagu būdavo pasigauti ir laikyti vieną paslėptą delne. Maloniai kutendavo šokinėjantis padarėlis. Vis dar norisi prisimerkti nuo vaiko akis duriančių saulės spindulių ir nuo skraidančių palei nosį spalvingų drugių.
Ar šiemet pirmosios prakirtos įvyks iki Oninių? Ar besikeičiantis klimatas pakeis lauko darbų eigą? Žiūrint į žaliuojančius ir ištroškusius saulės šilumos javus, atrodo, kad šiemet rugpjūtis gali prasidėti tik rugpjūtį. Apskritai jau ne vienus metus vasara toli gražu neprimena tokios, kokią dauguma iš mūsų prisimena. (Atsimenate, kaip kažkada stipriai skirdavosi visi keturi metų laikai?) Toli gražu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl