Tai buvo prieš keletą vasarų, kai susigundęs pasakojimais apie keturženkles algas eurais nutariau užsidirbti vasarą viename Olandijos mieste. Atlikęs paiešką nusprendžiau pasinaudoti darbo agentūros paslaugomis, tad kiti du gyvenimo mėnesiai buvo vienas puikiausių, nuostabiausių gyvenimo pasibjaurėjimų, kokius tik gali patirti jaunas žmogus.
Keltis 4-5 valandą ryto buvo pakenčiamas išgyvenimas. Juk biologinį laikrodį galima nusistatyti pagal pageidavimą kaip šveicarišką Pavlovo šunį. Vėluojantis, juokingai mažas atlyginimas irgi labai neįsirėždavo į sąmonę, nes sąskaitą tikrindavau gana retai, o tarpininkai pasirūpindavo, kad inkstai neapeitų per daug storu taukų sluoksniu.
Tai net nebuvo bergždžias laukimas, ar suteiks man pakankamai darbo valandų tą dieną. Oi, toli gražu. Tai buvo debilinantis darbas fabrike, kur ant konvejerio daržoves kraunančių rankų mechaniškų judesių nuskausminti smegenys trūnijo sulig kiekviena betikslio darbo sekunde. Savotiška skaistykla ir šaltas dušas pasipūtusiam jaunuoliui, kuris įsivaizdavo, jog darbas gali jį išlaisvinti ir įprasminti. Tai buvo skausminga ir be galo vertinga.
Galbūt kai dirbau statybose, bendradarbiai buvo daug liberalesni blaivumo (ir saugos taisyklių) klausimu. Užtat oras buvo šviežesnis. Ir darbas daug prasmingesnis. Dažant sienas kelintą kartą iš eilės toje pačioje patalpoje kartais apsisukdavo galva nuo įkyrios smarvės, o ant parketo tepamas lakas visada rasdavo kelią ant pirštų ir kitų kūno dalių. Bitininkystė turėdavo daugybę savų problemų: pradedant karščiu, baigiant nuožmios mirties rizika. Ir kiekvienas šių darbų, nors varginantis fiziškai ir/ar psichiškai, turėdavo savyje pasitenkinimą. Užtat fabrikas buvo psichinės ištvermės sunkiasvorių kategorija.
Keldavausi 4 arba 5 ryto, priklausomai nuo grafiko. Vairuotojas atvykdavo įvairiai. Kartais reikėdavo laukti valandą, kitais kartais nespėdavau baigti suvalgyti pusryčių. Retkarčiais jis pasirodydavo sutartu laiku. Pakeliui į fabriką sustodavome pasiimti dar keleto kitų nelaimėlių ir prieš 7 val. jau būdavome stovėjimo aikštelėje, iš kur skubėjome į vidų.
Pirmoji dienos pusė visuomet bėgo greičiau. Paruošti darbo vietą, sustatyti dėžes su daržovėmis, pasiimti pirštines – visi šie mažyčiai žingsneliai padėdavo paįvairinti slegiančią rutiną. Po pietų pertraukos, trunkančios pusvalandį, eidavome atgal į savo vietas. Pamenu minutes, slenkančias kaip metų laikai. Pamenu bespalvius, emocijų nepaliestus veidus. Ir vos vienu laipteliu aukščiau pakilusius sandėlių prižiūrėtojus, kurių lojimą primenantys įsakmūs tonai išduodavo gana negiliai slepiamus kompleksus. Ir nuoskaudas.
Kartais dirbdavau tik tiek, kad turėjau per daug laisvo laiko. Kartais iki paryčių. Kiek laiko dirbsime, sužinodavome tik po pietų pertraukos. Kartais vėliau. Pagarbos ir elementaraus mandagumo stokojantys, viso kolektyvo nekenčiami viršininkai turbūt buvo renkami į postus pagal savo talentą mėtyti paniekos žvilgsnius kaip medžiai lapus rudenį. Darbas su emigrantais tarp emigrantų reikalavo visiškai skirtingos mąstysenos, kurios aš taip ir neįvaldžiau. „Kaip, – aš klausdavau savęs, – galima leisti būti šitaip traktuojamam savo tėvynainių? Ir kodėl jūs lygiai nekenčiat vietinių olandų, kurie elgiasi su jumis šimtą kartų geriau?“.
Kai kiekviena diena yra išbandymas atkalbėti bent keletą smegenų ląstelių nuo savižudybės, kai netgi kukliausi integravimosi su vietiniais bandymai susilaukia šnairuojančių, piktų bendradarbių žvilgsnių, kai aplink save matai žmones, kurie dirba šį darbą jau keletą metų, supranti, kad patekai į toksišką aplinką. Mano atveju svarbiau buvo tai, kad joje esu tik laikinai.
Savo vasaros darbą Olandijoje, kur gyvenau ir dirbau kartu su Vidurio ir Rytų Europos imigrantais, nuo pat pradžių planavau tik keliems mėnesiams. Tačiau į 20 žmonių talpinantį namą Roterdamo priemiesčiuose patekau kaip išimtis. Dauguma jų pabėgo į Olandiją ieškodami geresnio gyvenimo ir atsidūrė kultūriniame gete. Maistas – tik lenkiškas. Muzika – lenkiška. Kalba – nė pirst olandiškai. Kvalifikacijos – nulinės. Aršiai spinduliuojantys pykčiu ir bejėgiškumu, namo gyventojai ventiliuodavo įniršį naudodami kvaišalus ir gerdami iki nualpimo. Stebėtinai retai atsidurdavo kanaluose, atsižvelgiant į neaptvertas krantines.
Uždirbau sąlyginai nedaug, tačiau pakankamai bilietui anapus Atlanto. Ir duonai. Ir net besiklausydamas draugų pasakojimų apie jų nuostabius vasaros darbus ir parsivežtus pinigų maišus nesigailiu, kad tą vasarą praleidau prastame darbe ir dar prastesnėje kompanijoje. Nes bent jau man sumokėjo. Ir dirbau pagal sutartį. Galbūt labiau tinkamą XIX a. Charleso Dickenso realybei nei XXI amžiaus Vakarų Europai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kiek nedaug laiko skyriau įmonės analizei, kaip aklai nėriau vienas į šią avantiūrą, bent jau dirbau legaliai legalioje įmonėje. Na, gal kojos nykštys buvo iškištas už legalumo ribų, tačiau vis dar jose.
Svarbiausia, tai išmokė daug labiau džiaugtis savo darbu ir labiau gerbti kitus. Kitaip gali savo darbinėje aplinkoje sukurti nuodijančią atmosferą, kurioje darbas nebus malonus nei mums, nei kitiems.
Tomas Marcinkevičius