Pasaulis dėkingas Kalifornijai už daugelį dalykų – visada madingus mėlynus džinsus, gerus Holivudo filmus, visai neblogą Red Hot Chilli Peppers albumą, riedlentes ir banglentes bei madą kurti verslo inkubatorius. Kurti į informacines technologijas orientuotus „slėnius“ ir aktyviai remti vadinamuosius startuolius ėmėsi visas pasaulis. Pačioje Europos Sąjungoje bandoma pritaikyti įstatymų bazę, taip pat ugdyti lemiamus gebėjimus visuomenėje. Patyliukais tikimasi, jog Europa išleis į pasaulį savo Marką Zuckebergą ar kitą Steve Jobsą. Pasižmonėjęs keletą mėnesių su kaliforniečiais jų pačių šalyje manau, kad to paties sukurti nepavyks. Kol nepasikeis mūsų mąstymas, visuomet eisime iš paskos.
Išsyk pridursiu – remti smulkųjį verslą, keisti dažnai gremėzdišką ir nepatogią įstatymų tvarką bei investuoti į aukštąsias technologijas būtina, norint suteikti ekonomikai gyvybingumo. Visiškai palaikau startuolių kūrimą ir linkiu visiems mūsų jauniesiems verslininkams sėkmės. Tiesiog sakau, kad atkartoti Silicio slėnio fenomeno mums neišeis, nes jo šaknys ne įstatymuose ar valstybės paramoje, bet žmonių kultūroje. Užuot kartojęs turbūt ne kartą girdėtą tuščią teiginį apie kultūrą, jau skubu aiškinti, kokios yra konkrečios tos kultūros ypatybės. Štai du faktoriai, dėl kurių startuoliai Kalifornijoje veikia žymiai efektyviau nei Europos Sąjungos valstybėse. Skirtumai išryškėja dar labiau Lietuvos kontekste. Priežasčių sąrašas nėra baigtas, tačiau konkretus.
Priežastis nr. 1 – Kaliforniečiai yra neatsakingi, rizikuojantys avantiūristai.
Pačia žemiškiausia prasme – Kalifornijos jaunimas yra išdykęs. Norint pasiekti jų linksmybių mastą ir dažnį, reikėtų pusę metų tris kartus per dieną plaukti keltu Helsinkis-Talinas ir švęsti kiekvieno ten sutikto suomio gimtadienį. Kaliforniečiai ne tik mėgsta pokyliauti. Kaliforniečiai subręsta vėliau, apie studijas, šeimą ar karjerą jie galvoti neskuba*. Aišku, nesakau, kad visi jie tik tai ir daro. Tiesiog jų visuomenėje toks elgesys yra laikomas normaliu, ir nieks jų dėl to nesmerkia. Daug įtakos turi veikiausiai mokamos studijos ir skirtinga nei Europoje švietimo sistema. Tačiau jų pašėlęs gyvenimo būdas turi rimtesnių pasekmių. Visi žino, kad rizika yra neatsiejama startuolių dalis. Silicio slėnio gyventojų esminis bruožas – jie nebijo žlugti. Klysti kaliforniečiams tiek pat natūralu, kaip ir šėlti nuo 10 valandos ryto iki 26-ojo gimtadienio. Nugalėti baimę įkurti savo pirmąjį verslą arba įgyvendinti novatorišką idėją gali kiekviena(s), nepriklausomai nuo to, ar gyvena ji(s) Vilniuje, ar San Diego. Vis dėlto Kalifornijos visuomenės požiūris ir ypač nuotaikos verslininkų gretose palankesnės eksperimentams. Kodėl? Priežasčių daugiau nei viena, keletas jų ypač stipriai kontrastuoja su mūsų kultūros sąlygotu mąstymu. Mokyklose mus mokoma vengti klaidų. Būti kuo arčiau tobulybės. Nesuklupti. Amerikoje mokoma taisyti klaidas. Reaguoti į jau atsiradusią problemą. Ją prijaukinti. Kalbant paprastai, kaliforniečiai nebijo klysti.
Manau, jog tokio mąstymo pasekmės žymiai gilesnės ir rimtesnės. Štai mes mėgstame auklėti visuomenę draudimais. Užtat skiriame nepakankamai dėmesio akcentavimui to, kaip reikia elgtis. Užtenka pažvelgti į teisėsaugą. JAV policija turi žymiai didesnius įgaliojimus nei Lenkijos ar Čekijos, tačiau užuot skyrusi baudą, ji skiria pamokymą. Auklėja visuomenę skatindama teigiamą elgesį. Kaliforniečių pirma reakcija į problemą – „informuokime visuomenę“. Mūsų – „numatykime baudą“. Dėl aiškumo – mano tikslas yra įvardinti savotiškus mentaliteto kelrodžius. Nevardiju absoliučių tiesų.
Priežastis nr. 2 – Jei tavo verslas žlugo, tave vis tiek priims į darbą.
Legendine tapusi Silicio slėnio startuolių taisyklė yra „padėk kitam“. Vyresni kolegos, kurie sėkmingai įkūrė savo verslus, įsipareigoja padėti pradedantiesiems, neprašydami už tai jokio atpildo. Vienintelė sąlyga – jei tau pasiseks, turi padėti kitiems. Rodos, šią taisyklę bando simuliuoti daugelis Europos įmonininkų, lėtai ir ryžtingai liedami naujos verslo kultūros pamatus savo šalyse. Tačiau Kalifornijoje viskas veikia žymiai lengviau, nes darbdaviai palankiai žvelgia ir į tuos, kurių verslai žlugo. Jei tavo startuolis neišgyveno pirmų penkerių metų, nieko baisaus. Staiga netapsi nevykėliu, o darbo rinka veikiau įvertins tavo drąsą ir praktinę patirtį, nei pasmerks už nesėkmę. Ši priežastis glaudžiai susijusi ir su pirmąja. Rizika. JAV gyventojai linkę dažniau rizikuoti, nes žlugimo kaštai ne tokie dideli kaip daugelyje Europos valstybių. Viena vertus, kalbame apie finansinę riziką įsiskolinti, jei verslas nenusiseks. Kita vertus, amerikiečiai turi keletą papildomų bandymų, kol jų reputacija bus sutrypta. Pastarasis faktorius žymiai sunkiau apčiuopiamas. Jo neįsprausi paprastai į įstatymus, neįkrėsi darbdaviams botagu ir demokratiškoje šalyje nepriversi įdarbinti kiekvieno, kuris drįso įkurti savo verslą.
Vienas draugų neseniai ieškojo darbo Vilniuje. Jis geras IT specialistas, turintis darbo didelėse įmonėse patirtį. Jo nuomone, daugiau naudos jam suteiks praktinis darbas nei akademinės žinios. Todėl nusprendė baigti magistrantūros studijas be diplomo. Kiekvieno darbo pokalbio metu nuskambėdavo priekaištingas klausimas, kodėl. Darbdavys turi teisę paklausti, galima matyti priežastį, kodėl jam toks klausimas rūpi. Vis dėlto situacija puikiai iliustruoja, kuo mes skiriamės nuo amerikiečių. Čia mesti studijas ir imtis kitos veiklos – dažniau laikoma nesėkme nei drąsos požymiu. Į verslo žlugimą žiūrima visuomenėje su nepasitikėjimu. Dėl to rizika įmonininkams yra tiesiog didesnė, nes nepasisekus durys į etatinį darbą gali būti ilgam laikui uždarytos.
ES bando pasivyti JAV
Pagal išleistą ES įmonininkų manifestą, Sąjungai reikia tinkamos politikos, procedūrų ir ambicijų, norint išlikti konkurencingai. Dokumente pripažįstama, kad atsiliekame, trūksta mums pasitikėjimo savim, plėtojant IT startuolius. Ekspertai nori keisti visuomenės požiūrį į aukštųjų technologijų specialistus, palengvinti finansinę naštą, taip pat pritraukti daugiau „šviežio kraujo“ iš užsienio. Įdomu, kaip įmonininkų deklaracijos suderinamos su gerovės valstybės principais? Štai manifeste norima lengvesnių vizų išdavimo taisyklių, siekiant pritraukti daugiau jaunų, talentingų žmonių iš už ES ribų. Kas atsitiktų su tokiais žmonėmis žlugus jų verslui? Kalbama ir apie reikalingus pokyčius mokesčių sistemoje, ypač akcijų apmokestinimo ir įmonių priežiūros klausimais. Skaitykit: sumažinkite kontrolę įmonėms, suteikite ją eiliniams darbuotojams. Net jeigu žinutę interpretuoju netinkamai, kiti punktai kelia daugiau abejonių. Štai ES turėtų suvienodinti informacijos apsaugos įstatymus, ją viešinti ir „priversti vyriausybes mąstyti skaitmeniniais principais“ (angl. make governments think digitally). Prie visko pridedama dar siekius šviesti visuomenę ir ugdyti pažangiai mąstančius vaikus mokyklose. Manau, kad užtruksime dar bent dešimtmetį, kol įgyvendinsim pusę išsikeltų tikslų. Netgi ilgiau.
Mano nuomone, Europos Sąjungos narės turi sunkumų kurti savo „Silicio slėnius“ dėl paprastos priežasties – europiečiai yra labai prisirišę prie gerovės valstybės. JAV „skęsk arba plauk“ mentalitetas priverčia juos imtis veiksmo, kurti nuosavus verslus ir imtis rizikingų idėjų. Nes alternatyva neką geresnė – vangus nedarbas, papuoštas elgetavimu. Turime kitų pranašumų. Užtenka paminėti svarbiausią – pinigus. Europos Sąjunga yra turtinga, dėl to gali sau leisti investuoti į aukštąsias technologijas ir remti šviesius protus. Organizuojami įvairūs konkursai, mokymai, specialios paskirties verslo zonos, ir visa tai yra puiku. Tiesiog nepavyks atkartoti Silicio slėnio, nes jis per daug unikalus.
Silicio slėnio sėkmę simuliuoti žymiai sunkiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Neužtenka mesti krūvą pinigų, pripirkti kompiuterių ir įrangos ir tikėtis, jog anksčiau ar vėliau kas nors sukels revoliuciją rinkoje. Kultūrinis pagrindas suteikia JAV didžiulį pranašumą, kurį galima apibendrinti vienu sakiniu – jei esi pesimistas, esi nevykėlis. Jei Lietuvoje norime Silicio slėnio, iš pradžių pakeiskime mūsų mąstymą.
Pabaigoje – kviečiu pasirašyti manifestą. Nepaisant įgyvendinimo sunkumų, dokumento iniciatoriai teisingai sudėliojo akcentus.
Tomas Marcinkevičius, punskas.pl
* Tyrimas nėra pats naujausias, tačiau dabartinis JAV vyriausybės neveiksnumas neleidžia pasiekti tam tikrų tinklalapių. Argumento esmė dėl to nesikeičia.
Tikrai jaunimui nerūpi jokie klausimai susiję su mūsų krašto ateitimi. negirdėjome nuomonės uždaromų mokyklų klausimu, bet smagu susitikti baliukų metu per Didijį Punskiečių Susitikimą Vilniuje!?
Juk Kalifornijoj merginos smagus ir linksmas vynas.
O Kalifornijoj saulėtas dangus. Beveik kaip ir Meksikoje, ar ne? Šiais laikais jau tik Hobbit’ui Berznykas rūpi. Goodness gracious!
Marytei, negi Jums atrodo, kad Berznyke lietuvius niekinantys paminklai nėra problema. Ten žeminami esame mes, lietuviai, tedėl visiems mums turėtų rūpėti šis klausimas, bet jaunimo su jaunatviškas drąsa išsakytos pozicijos negirdėti. Reiškia , kad jaunimui mūsų ateitis visiškai nerūpi.
Straipsnis – pilnas jaunatviškos, geros energijos skatina mane: nebijoti klysti, eksperimentuoti, baigti su mirtinu rimtumu, pesimizmu. Norėčiau prisiskiepyti prie savo kamieno ieškojimą naujų perspektyvų, drąsų keitimą pasenusių išsitikinimų;išmokti išsakyti savo nuomonę, net jei ji ir nėra tobula . Džiaugiuosi, kad turime pažangiai mąstančio jaunimo iš kurio galiu pasimokyti, kaip spręsti problemas.
Tomai, geriau užsiimk Berznyko klausimu, kas mums rūpi Kalifornija.