- Tomas Marcinkevičius
Po pirmojo rinkimų turo tapo aišku, kad į Lietuvos Respublikos Seimą pateks 7 partijos. Politologai ir žurnalistai suskubo komentuoti galimos vyriausybės sudėtį, tačiau net antrasis rinkimų turas parodys, kas valdys Lietuvą ateinančius 4 metus.
Beveik 20% balsų surinkusi Darbo partija (DP) kol kas užsitikrino 17 vietų Seime. Iš paskos Viktoro Uspaskicho vadovaujamai partijai eina Algirdo Butkevičiaus vedama Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), surinkusi 18% balsų ir gavusi 15 vietų. 15% ir 13 vietų gavo Andriaus Kubiliaus Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Po 7 vietas gavo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LS) ir „Drąsos kelias“ politinė partija (DK). 5% rinkimų slenkstį perkopė taip pat partija Tvarka ir teisingumas (TT) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija, gavusios atitinkamai 6 ir 5 vietas Seime.
Šie rezultatai per daug nestebina. Andriaus Kubiliaus vyriausybė valdė krizės laikotarpiu ir vykdoma taupymo politika daugelį rinkėjų privertė balsuoti už mažesnius mokesčius žadančias LSDP ir DP. Gan įprasta šitaip „bausti“ vyriausybę per rinkimus, tačiau dar prieš rinkimus politologai prognozavo prastesnius TS-LKD rezultatus. Konservatoriai praėjusiuose rinkimuose surinko kiek daugiau nei 19%, tad šie rinkimai ganėtinai sėkmingi. Jų atotrūkis nuo LSDP labai nedidelis, o antrajame ture Andriaus Kubiliaus vadovaujama partija gali surinkti per 20 balsų. Taip pat jų deklaruojama koalicija su Eligijumi Masiuliu iš Liberalų sąjūdžio suteikia abiem partijoms daugiau svarumo. Iš anksto skelbiama draugystė Seime rinkėjams suteikia platesnį vaizdą dėl antrojo turo. Šie rinkimai Liberalų sąjūdžiui yra laimėjimas, nes 2008 metais jie balansavo ties 5% riba. Per pastaruosius 4 metus ši partija ne tik įsitvirtino Lietuvos politinėje scenoje, bet ir atsikratė tiesioginių konkurentų – liberalių Artūro Zuoko ir Algirdo Čapliko partijų.
Darbo partija laimėjo daugiausia balsų iš daugiamandačių apygardų. Viktoras Uspaskich jau tariasi dėl koalicijos su Algirdu Butkevičiumi ir Valentinu Mazuroniu, prabilo netgi apie norus tapti premjeru. Vargu bau jis ryšis tai padaryti, mat prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad nenorėtų matyti Viktoro Uspaskicho ministro pirmininko poste. Todėl užsitraukti didelę jos nemalonę DP lyderiui nenaudinga. LSDP taip pat turi kuo džiaugtis, mat surinko apie 100 tūkstančių balsų daugiau nei ankstesniuose rinkimuose. Vis dėlto šito gali nepakakti suformuoti Seime daugumą. Todėl galima ir ketvirta koalicijos narė – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Valdemaro Tomaševskio partija gali būti labai pageidaujama koalicijos narė visoms frakcijoms. Dėl nedidelio vietų skaičiaus juos patenkinti turėtų būti lengva, jei tik bus įtraukti į būsimą vyriausybę. Jų patekimas į Seimą labai nestebina. Jau anksčiau buvo arti 5% ribos, o pastarųjų metų įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos mobilizavo Trakų, Šalčininkų ar Širvintų apylinkių rinkėjus. Kaip jie elgsis sąveikaudami su kitomis partijomis, dar nėra aišku. Valdemaras Tomaševskis kalbėjo, jog su Darbo partija koalicijos dar neįsivaizduoja, nes LLRA yra „prieš bet kokį sukčiavimą politikoje, o ant šios [Darbo] partijos krinta sunkių įtarimų šešėlis“. Kita vertus, tai gali būti tik laikini pasistumdymai viešojoje erdvėje.
Lietuvos socialdemokratų partijai numatomas dvejopas likimas. Veikiausiai ji jungsis į koaliciją su Darbo partija bei Tvarka ir teisingumu. Tiek priešrinkiminės kalbos, tiek dabar vykstančios derybos rodo, jog Butkevičiaus partija pasitiki ir antruoju rinkimų turu. Kita vertus, galimas ir antras variantas – LSDP jungsis su TS-LKD. Susijungus su DP, LSDP būtų tik jaunesnysis brolis. Koalicijoje su konservatoriais jie būtų žymiai stipresni. Tiesa, sunku prognozuoti, kaip elgtųsi Tėvynės sąjunga. Kažin ar jiems praverstų eiti į valdžią bet kokia kaina. Būdami su Liberalų sąjūdžiu, konservatoriai formuotų stiprią ir efektyvią opoziciją, o bendradarbiaujant su LSDP dalis rinkėjų galėtų pasijusti išduoti.
Šių rinkimų siurprizas yra Neringos Venckienės vedama „Drąsos kelio“ partija, peržengusi 5% rinkimų slenkstį. Iš skandalo ir didelių ambicijų gimęs politinis darinys pasirodė geriau, nei galėjo tikėtis. Net jeigu partijos nariams 5 vietų per maža, jie neturi ko skųstis. Atsižvelgiant į faktą, jog Neringa Venckienė apie koalicijas dar su kitomis partijomis nekalba, DK vaidmuo būsimam Seime gali būti nykus.
Tvarka ir teisingumas galėjo tikėtis geresnių rezultatų. Atsižvelgiant į faktą, kad jie kovojo dėl panašios pakraipos rinkėjų, kaip ir „Drąsos kelias“ ar Darbo partija, 7% – ir taip geras rezultatas.
Lietuvos Respublikos istorijoje vyriausybė dar nei karto neišlaikė daugiau negu vienos kadencijos. Dar įdomiau – Lietuvoje „kairioji“ vyriausybė dar nei karto neišbuvo visos kadencijos. Šiuo metu dar anksti daryti išvadas dėl frakcijų Seime. Viską lems antrasis rinkimų turas.
Tomas Marcinkevičius, punskas.pl
Už LLRA balsavo tik apie 20 procentų jų slaviško ir šiaip nelietuviško elektorato.Net jeigu laikyti,kad už LLRA balsavo vien tik lenkai,tai jie pelnė mažiau 50 proc.lenkų rinkėjų balsų;ir taip yra esant terorui prieš nelojalius lenkiškajam nacizui lenkus.Nebūtų to teroro,LLRA matytų semą kaip savo ausis.
Dar vienas LLRA fenomenas yra neįprastai didelė už juos balsavusiųjų _paštu_ dalis daugumoje už juos balsavusių rinkiminių apylinkių. Kažkokiu „stebuklingu“ būdu, netgi tose pačiose apylinkėse tarp balsavusiųjų už kitas partijas šis procentas yra bent kelis kartus mažesnis. Tik kad taip buvo ir anksčiau, kai jokia įtampa tarp Vilniaus ir Varšuvos dar nė nėkvepėjo.
Paštu gali balsuoti sulaukę 70 metų arba neįgalūs ir pan., bet čia, turbūt, dar priskaičiuojami ir balsavusieji namie (irgi neįgalieji, laikinai nedarbingi arba sukakę 70 metų ir ligoti, ir pan., tik įrašyti į balsuojančių namuose sąrašus). Būtent dėl to ir kalbama apie tam tikrą spaudimą, kai nemažai balsų (~1/5-1/3) LLRA yra „sukrapštoma“ tokiu būdu – užsukant pas kiekvieną karšinčių į namus (dažnai nesuprantantį lietuviškai), neretai ir patariant už ką balsuoti ar šiaip parodant, kad jais vietinės valdžios atstovai (=LLRA nariai) rūpinasi (pvz., gal malkų pasiūlo ar apie problemas pasiterauja, be to – sava kalba).
Galima sakyti, kad čia – rinkėjų mobilizavimas, bet jei sąžiningai, tai kuo jis tada skiriasi nuo balsų pirkimo? Juk, tie, kas pirko balsus (už Darbo partiją ar kitas), irgi ir patys atveždavo tuos balsuotojus, ir prieš tai jų problemomis pasidomėdavo (o pasidomėję, sužinodavo, kad jiems verkiant trūksta litų), ir netgi tas problemas pamažindavo (pasiūlydami 5 ar 10 Lt už „teisingą“ balsavimą), tai gal irgi tik mobilizavo savo rinkėjus? Ar viskas priklauso tik nuo „mobilizuotųjų“ nuošimčio? Jis, žinoma, LLRA atvejui neprilygtų – būtų gerokai mažesnis.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija peržengė 5 proc. barierą visų pirma ne todėl, kad dėl esą blogų santykių su Lenkija ‘mobilizavosi’ jos elektoratas,bet visų pirma dėl to, kad ėjo į rinkimus kartu su Rusų aljansu ir Prunskaus valstiečiais. Nereikia būti politologu, kad šitai suprasti, pakanka išanalizuoti, kiek balsų gavo Prunskus ir Rusų aljanso atstovai, ir viskas aišku-kad lenkai gerus rezultatus pasiekė, nes jiems padėjo rusai ir Prunskus. Jokio čia fenomeno nėra