Šių metų spalio 12-ąją grupė Punsko mokyklos mokytojų buvo nuvykusi į Vilnių ir Valstybiniame jaunimo teatre apžiūrėjo Arvydo Juozaičio tragifarsą „Širdis Vilniuje“.
***
Valstybinis jaunimo teatras įsteigtas 1965 m. Lietuvos kultūros ministerijos įsakymu ir buvo susijęs su Sovietų Sąjungos teatro politika. Savo veiklą jis pradėjo geru laiku. Tuomet ėmė kurti nauja režisierių karta – Irena Bučienė, Gintas Žilys, Vytautas Čibiras ir Dalia Tamulevičiūtė. Į aktorių trupę pateko Rolandas Butkevičius, Leonas Ciunis, Nijolė Gelžinytė ir daug kitų įžymybių. Vėliau šiam teatre debiutavo režisierius Eimuntas Nekrošius. Pasaulinį garsą Jaunimo teatrui pelnė jo režisuoti: „Kvadratas“ (1980 m.), „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982 m.), „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1983 m.), „Dėdė Vania“ (1986 m.), „Nosis“ (1991 m.).Nuo 1997 m. teatrui vadovauja Algirdas Latėnas. Dabartinį aktorių trupės branduolį sudaro Dalios Tamulevičiūtės ir Algirdo Latėno išugdyti aktoriai. Teatre dirba žymūs scenografai, dailininkai: Vitalijus Mažuras, Nadiežda Gultiajeva, Adomas Jacovskis, Jonas Arčikauskas, Marta Vosyliūtė, Gintaras Makarevičius. Kompozitoriai: Faustas Latėnas, Algirdas Martinaitis, Giedrius Puskunigis.
Teatras veikia buvusiuose didikų Oginskių rūmuose, pastatytuose 1703–1758 m.
***
Pjesės „Širdis Vilniuje“ autorius Arvydas Juozaitis (g. 1956 m. Vilniuje) – filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis ir visuomeninis veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras. Baigė Vilniaus universitetą.
Arvydas Juozaitis – tai daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas.
1988 m. A. Juozaitis buvo vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio seimo narys. 1990 m. – vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų.
Literatūrinė veikla: 1988 m. Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas; 1990 m. savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas; 1995–2000 m. žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius; 2007–2009 m. žurnalo „Baltika“ ir žurnalo „Paralelės“ redakcinių kolegijų narys.
Pastatytos pjesės: „Veidas lange“ – 1996, Klaipėdos dramos teatras, rež. P. Gaidys; „Iliuzijų slėnis“ – 1996, LTV, rež. V. Svirskis; „Vien žingsniai“ – 1996, LR, rež. A. Pociūnas; „Vyras iš gatvės“ – 1998, Tauragės liaudies teatras, rež. G. Urmonaitė; „Šuns metai“ – 1999, Tauragės liaudies teatras, rež. G. Urmonaitė; „Salomėja“ – 2007, Šiaulių teatras, rež. A. Vidžiūnas; „Potsdamo aikštė“ – 2008, Kaliningrado/Karaliaučiaus šokio teatras „Inkliūzai“, rež. N. Agulnik; “Širdis Vilniuje” – 2012, Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius, rež. J. Vaitkus ir A.Vidžiūnas. Dokumentinio filmo apie Tėvą Stanislovą – „Stotis tyloje“ – scenarijaus autorius ir kūrėjas – 1997, Vilnius, studija “А”, rež. A. Bugvilionienė. Libretas roko operai „Kalanta“ apie Romą Kalantą – 2007, komp. K. Antanėlis
Pastaruoju metu Arvydas Juozaitis parašė naują dramą „Čiurlionis. Juodoji saulė“. Dėmesio centre – M. K. Čiurlionis, „gydomas“ Pustelniko sanatorijoje. Dramaturgas daro prielaidą, kad į psichiatrinį kalėjimą Konstantinas patenko dėka mylimos žmonos Sofijos, kuri jo niekad čia neaplankė ir nenorėjo, kad jis sugrįžtų į namus…
***
Istorinis tragifarsas „Širdis Vilniuje“
Farsas – tai komedijos atmaina, pagrįsta konfliktu arba karikatūra. Farsuose būna neįprastos situacijos, kur herojai pilni neigiamų savybių ir dėl jų atsiranda kebliose, be išeities situacijose. Jie nori išsipainioti iš sunkios padėties, bet jiems tai nepavyksta. Kulminaciniame momente yra žiauriai nuteisiami. Farse nėra vietos atsitiktinumui. Veiksmas vyksta nuosekliai. Farsai yra vadinami „komedijomis, apsvaigintomis narkotikų“.
„Širdis Vilniuje“ – tai dviejų dalių spektaklis apie kontroversiškai vertinamų istorinių asmenybių Juzefo Pilsudskio ir Felikso Dzeržinskio susitikimą po mirties. J. Pilsudskį ir F. Dzeržinskį sieja tai, kad abu gimė Vilnijoje, mokėsi Pirmojoje Vilniaus gimnazijoje. Jų amžiaus skirtumas – 10 metų. Abu iš pradžių buvo Lietuvos socialdemokratų gretose, vėliau vienas pasuko į Rusijos sparną, o kitas tapo Lenkijos politikos ir karo veikėju. Dzeržinskis istorijoje žinomas kaip revoliucionierius, čekistų vadas, nevengiantis griebtis pačių kruviniausių kovos priemonių, o Pilsudskis – diktatoriškas Lenkijos vadovas. Lietuviams jis skaudžiai siejasi su Vilniaus krašto užgrobimu.
***
Scenoje niūri, belaikė erdvė, kur sienų likučiai kyla aukštyn į tirštą tamsumą, šone – geležinės lovos, taburetės griaučiai. Į pagrindinio veiksmo vietą atveda paslaptingas, tamsus, tarsi iš rūko padarytas, erdvėje pakilęs kelias. Jis išnyra iš aukštesnio lygio ir leidžiasi į žemesnį. Pačioje apačioje – landa su raudona išblaškyta šviesa. Aplinkui rūko stulpai ir raudonos atošvaistės… Jausmas šiurpinančiai niūrus, užgožiantis… Ūmai suskamba maršas ir įeina vedamas juodojo sargo su baltais angelo sparnais Juzefas Pilsudskis. Aukštai laidotuvių eisenos vaizdo transliacija. Atvestas į pragarą Lenkijos maršalas susitinka su revoliucijos diktatoriumi Feliksu Dzeržinskiu ir prasideda kraupus dialogas, demaskuojantis siaubingiausias jų biografijų detales bei išryškinantis blogiausias charakterio savybes. Dramos veikėjai mintimis nuolat sugrįžta į 1772 metus, kai Abiejų Tautų Republika buvo didžiausia Europos valstybė.
Šie personažai bespalviai, vienplaniai, primenantys idėjų atspindžius. Šiek tiek žmoniškumo jiems suteikia vėliau moterys. Tai Felikso žmona Zofija (Muszkat, žydų kilmės) ir Pilsudskio motina Marija (iš Bilevičių šeimos). Be šių veikėjų, matome ir profesorių Balį Sruogą. Tai lietuvių poetas, dramaturgas, prozininkas – nepaprastai stipraus charakterio žmogus ir kartu didelių istorinių permainų liudininkas ir aktyvus dalyvis. Į šią keistą vietą patenka išsiblaškęs ir puolęs į paniką. Nepaisant to, jis puikiai sugeba išsakyti savąją humanistinių vertybių sampratą ir individualiai pažvelgti į situaciją. Su savo pažiūrom farse pasilieka kaboti užsiritęs aukštai ant suirusios sienos stulpo.
Vienu metu visai netikėtai į sceną sustingę įžengia du pilki, plačiom krūtinėm vyrai. Tai Česlovas Milošas ir Jurgis Vladislovas Giedraitis (lenk. Jerzy Władysław Giedroyc). Jie savo laikysena pritaria Juzefui Pilsudskiui ir jo imperialistiniams planams.
Farso kulminacijoje simbolišką Vilnių perima velnias (Pagalbininkas) – juodas padaras su angelo sparnais. Jis, pasidėjęs ant savo delnų simbolišką Vilnių, triumfuodamas išsineša ir dingsta dausose. Du pagrindiniai veikėjai lieka vieni, išsigandę, ar juos istorija atsimins…
***
Nenoriu per daug bristi į savo apmąstymus, nes kiekvienas turi savus, bet kažkodėl man norisi pasidalinti kai kuriomis veikėjų gyvenimo detalėmis.
Lenkų valstybininkas J. Pilsudskis gimė 1867 metais bajorų šeimoje netoli Pabradės, Zalave. Jis buvo lietuvių kilmės, bet kalbėjo lenkiškai. 1918 metais tapo besikuriančios Lenkijos valstybės vadovu. 1919–1921 m. jo kariuomenė apgynė Lenkiją, kartu ir Vakarų Europą nuo bolševikų. J. Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. 1920 m. Vilniui dar kartą patekus į bolševikų rankas, o paskui sugrįžus pas lietuvius, J. Pilsudskis surengė Lucjano Želigovskio dalinių „maištą“, po kurio 1922 m. Vilnius buvo Lenkijos aneksuotas. Po gegužės karinio perversmo 1926 m. vėl sugrįžo į valdžią ir iki mirties diktatoriškai valdė Lenkiją.
Juzefo Pilsudskio motina Marija Bilevičiūtė (1842–1940) buvo kilusi iš turtingos sulenkėjusios giminės. Vienturtė. Ištekėjusi už pusbrolio įnešė didelį turtą, paveldėtą iš senelio, iš viso per 8000 ha. Ji buvo tikra motina didvyrė – pasiaukojusi šeimai, pagimdė 12 vaikų. Labai rūpinosi jų auklėjimu. Juzefas buvo jos numylėtas, ketvirtas iš eilės vaikas. Sakoma, kad jis iš motinos paveldėjo charakterį, iš tėvo protą. Motina mirė sulaukusi 42 metų. Tėvas – Žemaitijos pažangus agronomas.
Juzefas Pilsudskis, atvykęs į Vilnių ir lankydamas gimnaziją, su mokiniais kalbėjosi lietuviškai. Tie lenkai, kurie jo nekentė, vadino jį „užkietėjusiu lietuviu“. Pilsudskio sesers sūnus gyveno Olštine. Pilsudskio brolis Bronislovas laikė save lietuviu.
Išdraskytas, painus ir pilnas įtampos gyvenimas lėmė, kad Pilsudskis pasidarė liguistai nervingas ir labai impulsyvus. Mirė kepenų vėžiu 1935 m. Žinojo, kad jį, kaip valdžios atstovą, laidos Krokuvoje, todėl paprašė, kad širdį palaidotų pas motiną. Motinos palaikai buvo pervežti į Vilnių ir perlaidoti Rasų kapinėse. Maršalo smegenys taip pat atsidūrė Lietuvoje. Po mirties jos buvo paimtos į Vilnių moksliniams tyrimams. Kilus karui dingo.
Pilsudskis turėjo didelį pasisekimą tarp moterų. Buvę tokių, kurios dėl jo žudėsi.
Pilsudskis turėjo dvi dukras su antrąja žmona Aleksandra Ščerbinska (Szczerbińska), kuri dirbo labdaros fonduose, bendradarbiavo su Janušu Korčaku (Janusz Korczak): Vandą (Wanda) ir Jadvygą (Jadwiga). Vanda buvo gydytoja psichiatrė. Dirbo ligoninėje prie Londono, mirė 2001 m. Jadvyga – tai nusipelniusi lakūnė.
Jadwiga Piłsudska-Jaraczewska
Feliksas Dzeržinskis (1877–1926) gyveno ne taip toli nuo Pilsudskių šeimos (Baltarusijos miestelyje Oziemblovo, dabar Dzieržynovo). Gimė kaip nelaikšis. Motina labai jį slaugė, tiesiog už jį gyveno. Ji buvo fanatiškai religinga. Tėvas mirė, kai Feliksas buvo 5 metų. Brendimo laikotarpiu berniuko motina susirgo psichine liga ir mirė. Sūnus labai išgyveno motinos mirtį ir pasidarė labai religingas, be jokio kritikos jausmo sėmė naujas ideologijas. Patikėjo Lenino utopija ir tapo jo fanatiku. Sakė, kad Kristus tai pirmas revoliucionierius. Komunizmas esą taip išauklės žmogų, kad jis darys tik gerai. Kruvinasis Feliksas buvo liguistas, bet dirbo po 18 valandų per parą. Manė, kad atlieka istorinę misiją. Jam nebaisūs buvo kentėjimai. Iš viso 11 metų praleido kalėjimuose…
Feliksas, laikydamas save laimingu, mirė Maskvoje, būdamas 48 metų, nuo širdies infarkto. Jo žmona su sūnumi Jasiumi ten pasiliko ir dirbo įvairiose komunistinėse įstaigose. Mirė 1968 m. Maskvoje.
***
Spektaklis paliko gilius įspūdžius. Dar ir dabar svarstau kai kurias problemas. Viena iš jų – koks Vilnius šiandien mano širdyje? Ką daryti, kad besikivirčijant už Jį mūsų širdžių arba Vilniaus nenusineštų nelabasis? Kodėl dalis lietuvių nenori būti lietuviai? Kodėl palieka Lietuvą ir svetur tampa įžymybėmis? Kodėl vis kenčia?.. Gal reikėtų panagrinėti žmogaus archetipo paslaptis?
Pagalvojus nerimauju, kad šio pobūdžio (alsuojantis niekad nesibaigiančia mirtim) tragifarsas perduoda žiūrovo pasąmonei neigiamą, ardantį jausmą. Nesimato bet kokios išeities ir gero kelio pradžios. Tragedija įgauna mazochistinio džiaugsmo („matai, tokia yra istorinė tiesa“), o žiūrovas tampa vienišas ir priklausomas nuo kitų įtampų.
Marytė Malinauskienė, punskas.pl